Kažkoks krizis
Iš kažkur, kažkaip užėjęs Krizis, šaukiantis mano vardą, čiumpa mane už rankos ir vedasi eiti klupsčiais.Suklumpu ir jaučiu kaip gelia, kaip neigiamos šukės įdumba į juos, kaip pradeda perštėti kraujo krešuliai...Atsistoju ir nusikratau juo. "Išsilaižau" žaizdas, įkvepiu šlapio oro ir atsiduodu mažiesiems angelėliams savo.Po kelių žaidynių, juokų, "spektaklių" ir mechaninio užsiėmimo valandų grįžtu į tuštumą, o čia ir vėl kažkoks Krizis.Tiksliau Krizis Nr.2. Nors imk ir trenk jam iš šlapio skuduro, kad nusigręžtų ir išeitų neprašytas, bet..Šį kartą suima už širdies vadžių ir vedasi žemyn.Juk skauda.Skauda.Ir nebelieka jokio švelnumo. Tik apsimetimas, kad tu rūpi, kad viskas kaip anksčiau. Atsimerki ir pamatai portretą, kurio taip ilgies, bet po akimirkos jis išnyksta ir numiršta amžiams. Tai Krizio darbas. Begėdis, naudojasi mano švelnumu ir nė nemano atsidėkoti.Aš juk karo veteranė, kovojanti prieš du Krizius. Viena. Kulkos suvarpė visą kūną, tik nepalietė širdies, nes ji ir taip kraujuoja "tėvynės" ilgesiu. Ilgesiu kažko. Ir kas pasakys, kai atmintis "užkritus" vardan poreikio išgyventi.Sistema. Va kaip viskas veikia. Krizis pasirinko mane iš bilijono kitų ir šiandien draugauja su manim. Žinoma, per prievartą. Aš jo nemyliu. Nebent tada kai jis užmiega ir leidžia man užmerkt akis. Bet kai pabunda, suveržia vadžias dar stipriau ir pajaučiu kaip gelia nuo širdies iki pat kelių.Nusibodo. Išeik. Aš jau neberandu savęs. Išsibarsčiau ir niekas nepadeda sudėti, o tik reiškia pretenzijas, kad nusipirkčiau akis, prisisiųčiau ausis...Ir dar kartais patrypia koja, kad sunkiau susirinkčiau save. Ačiū, kad bent kažkiek gyvos paliko.Dabar atsiprašau akių ir sudėvėto stuburo, bet einu gerti arbatos ir migdyti kažkokio užklydusio Krizio, kol da visiškai nenulinčiavo su špaga.
Komentarai