Ir Ji buvo užmiršta,kaip nežinojimas ką dar/daugiau pasakyti...*

Ir taip kartais atsitinka,kai būni užmirštamas,
nors iš tikrųjų esi.
Kartais mums reikia būti užmirštiems,bet kartais
to negalime iškęsti ir palūžtame.
Susikuriame savo vienišą vakarą ir jame gyvename tik mes patys.
Nes jame daugiau nieko nėra.
Patampame visų blaškomu burbulu,kuris
niekaip nesprogsta tol,kol visiškai išsenka jėgos.
Subliūškame ir tampame tik vėjo nešamas šapelis.
Per toli nunešti jaučiamės pasiilgę,to kas arti,bet nepasiekiama.
Sugrįžę atgal,bandom atgauti jėgas,bet nepavykus-
nugrimztame į nevilties liūną ir laukiam,kol išauš kitas rytas.
O išaušus kitam rytui iš savo lūpų išgirstame:
-Ar aš esu?
Arba kartais,pamirštame ir plaukiame toliau savo vaga...
[Kartais...]

Kodėl visada taip suspaudžia širdį,
kad negali net įkvėpti?
O mintyse girdi tik duslų širdies plakimą...
Kodėl taip pasidaro šalta?
O akys ima drėkti...
Aš nebijau sakyt,kad skauda,nebijau...
Tik bijau išgirst-kad aš nebereikalinga*

Šiandien susikūriau Tave pati...sau,kad būtum bent kažkiek arčiau manęs.
Rytoj man reikės Tavęs tik dar labiau ne šiandien...

Aš nei vergas,nei karalius,tik žmogus.

That's why i need you///

https://www.blogas.lt/uploads/g/GiVi/188856.jpg

Komentarai