Senų nuoskaudų išlipimas į viršų apkartina visas tiesas, turimas tavo rankose ir mintyse.
Prisimeni savo žodžius ,,O dėl manęs taip ar įvyktų?"
Po jų stoja tyla ir mintimis klajoji, kad užsikabintum už kažko gero, laukti ir tikėti?
O kas belieka, juk taip bus geriau ,tiesa?
Nė velnio, prakeiktas tylėjimas kartais žudo pačias giliausias ir tyriausias mintis.
Per daug klausimų, per daug paistalų ir minusų.
Norėtųsi pasidaryti iškrovą, bet nėra kur, kai visur:aplink, šalia, priešais tave kitų akys, ištroškusios naujų gandų, kad turėtų ką liežuvis malti.
Pavargsti ir suklumpi ant savo paties žirniais kloto tako.
,,Aš čia, ir man niekas gerai",-sušnabždi sau ir manai, kad kažkas tau atsakys, bet tavo balsas atsimuša į šaltį ir išgaruoja kaip ir norai dėl Tavęs.
,,Kas tau?"-klausia.
,,Akių atsivėrimas su faktais"-atsakai, nors pats nežinai ar tai teisinga.
Susigūžti ir laukti kol vėl sugrįš, ko laukta taip ilgai.

Komentarai