Gyvenu kaip žmogėnukas,rugiuose tik ne prie bedugnės,
prie vandenų,ten skandinu pilkus akmenukus,kuriems
dovanoju žemiškus vardus.
Jie skęsta.O paskui atgyja ir nukrenta į žeme lietumi,
kur basas bėgu aš,mažas žmogėnukas,į tavo delnus ištiestus.
Paslystu.Krentu vandenin ir kylu aukštyn,jaučiu tavo rankų šilumą,
matau tavo akis jau tuščias,matau tavo lūpas neberausvas..
Išnyksti.
O aš iškrentu lietaus lašu ir dūžtu atsitrenkus į rugio grūdą.
Ir vėl išauga mažas mažas žmogėnukas,tik neturintis tavo šiltų delnų,
blaškomas vėtrų-susigūžia.
Jis užauga ir gyvena tarp rugių,mažas mažas žmogėnukas sutilpęs
lietaus laše,gyvenantis su svetima meile širdyje.

Žmogus nepradeda tavęs laikyti "vieninteliu" tol,kol pats nesupranta,kad toks pats esa kitam*

Komentarai

isdykusi13

Tikra tiesa;]

isdykusi13

Funcybabe rašė: Kaip kad perskaičiau šiandien - brangink ir kopiją, jei brangus originalas.

Funcybabe

Kaip kad perskaičiau šiandien - brangink ir kopiją, jei brangus originalas.