Po rudenio lapais bejėgiais...
juoko stadijoje,liūdna gaida ištrykšta iš tavo akių...
nubraukdamas ją pasakai,kad viskas bus gerai,
bet savo žodžiais netiki..
kitas pamatęs liūdną tavo akių gaidą,suklūsta,ima klausinėti..
o tu..,tik nusišypsai ir sakai,kad kažkas įkrito į akį,
bet negali ištraukti,nes tas kažkas per giliai...
galų gale-pabėgimas nuo pačio savęs...
deja neilgam,nes neišeina atsiriboti nuo aplinkinių žmonių,
tave supančių žmonių..
tylos minutės,valandos..
žodžiai paskendę muzikos garsuose,
akys paslėptos po melagingos šypsenos širma...
tu užmiegi,kai jau saulė skelbia ankstyvą rytą,
pabundi su tomis pačiomis mintimis,nes kelios
miego valandos nespėjo jų išdildyt...
suki galvą,kaip nuplauti akių užtinimą,
kaip šypsotis,kai kas nors "labas" pasakys..
kaip atverti per tylią burną,
kaip užtildyti bereikšmes mintis...[????]
per daug klaustukų...ir tu meti viską lauk,
trenki duris ir pasileidi į dienos šviesą,
kurioje nuskęsti ir sugrįžti jau nebe toks,
koks į ją išėjai...
||||||__________________________________ ____|||||||
Po rudenio lapais bejėgiais,
paslėpsiu visas negandas...
O traukinį,judantį bėgiais,
užgniaušiu į savo rankas...
Komentarai