Sielžudžiai
kai tave sučiumpa tvirtesnė ranka.
Nori bėgti,bet tave laiko,nori rėkti,
bet grasinimai tave nutildo ir tu
paklūsti jų valiai.
Širdis nudarda į kulnus,nieko aplinkui nėra,
kad kas pagelbėtų.
Tu tik žiūri stiklinėm akim ir aiškini,
kad tu niekuo dėtas.
Pagaliau jie tuo įsitikina ir paleidžia tave.
Klaidingai pasirinko,ne ta auka.
Bent tas guodžia.
Apsirikėliai sielžudžiai.
O tu nežmonišku greičiu parskuodi namo,
įsikniaubi į pagalvę ir bandai pamiršti,
kas buvo tikrai baisu.
Net baimės ašaros ištrykšta.
Po truputį pradeda atleisti širdį,bet visas kūnas dar dreba.
Nereaguoji į aplinką.
Tik vis kartoji:"Ką?M?Mhm.Girdžiu".
Nors nieko negirdi,tik širdies plakimą
ir žodžius,kuriuos kartojo mušeikos.
Tikriausiai "gražu"būtų buvę.
Maždaug:''Su Rugsėjo pirma"
Ir štai tau ramuma,smogianti šlapiu skuduru
per veidą.
O viduj dabar skauda.
***
[Atsiprašau*]
Komentarai