Vieniši vakarai
Vieniši vakarai.Vieniši.Tokiais vakarais apima nostalgija: nubrozdintų kelių, juoko iki parkritimo ant žemės, sėdėjimo naktį ant palangės ir stebėjimų kas gi vyksta kitapus lango, ieškojimų savo žvaigždžių, turškimosi vandenyje iki jėgų netekimo, šokimo ir dainavimo "užuolaidoms", dvidešimties snukelių, kiurksančių kieme su lėlėm, smėlio bandelėm, kamuoliais, šokdynėm...o kur dar pirmas vyno gurkšnis, pirmas bučinys į lūpas, pirmas "drugelių" skraidymas pilve, pirmosios bemiegės naktys dėl jojo, kaprizai dėl tėvų nesupratimo ir daug visko, kas tik sutelpa į žodį praeitis.O kaip pavadinti tai, kai ilgiesi to, ko dar nebuvo? Kas dar atsitiks? Dar nesugalvojau tinkamo pavadinimo. Vienišas vakaras ir šis, kupinas žodžių raizgalynų, minčių tuštybių ir norų būti pasiilgtai.Mėgstu pasiilgti žiūrint į tolį ar žvelgiant į beribio dangaus kelius. Mėgstu pasiilgt užmerkus akis, kai priešais stovi akimirkos susietos su pasiilgtu objektu.Nėra blogi tokie vakarai, jei jų ne per daug, jei ne per daug minčių, skubėjimo, nuobodulio, nostalgijos ir prisiminimų. Kai visko ne per daug, bet su kaupu.Vakarai kupini eilių galvoje, kurios nekaip gula ant lapo, o prašos būt galvoj visada, kaip:"Aš sulipdžiau tave iš šimto molių, o tu tik gimęs išėjai"...Kartais norėtųsi tokį vakarą - balso pašonėj, su mano senų eilių skaitymu.O dabar susitinkam su vienišu vakaru, patiekiam jam kisieliaus puodelį. džiovintų tropinių vaisių ir sušunkam:"Sveikas, Vienišas Vakare, let's drink a cup of cherry pap together"
Komentarai