Vukutis*
sutrupėję žodžių galūnės ir sakinių pradžios,
tirpsta vakaro šaltoj burnoj...
atsirėmęs į dangaus skliautą,
rymo mėnulis-išblyškęs,šaltas ir niūrus.
pėdos žengia spindinčiu šaligatviu,
o tu žengi kitu šaligatviu-
per smėlį...
pakyla akys...ir į dangų žvelgia,ieškodamos
tiesos,ar dangus ten verkia,ar tik
šoka žvaigždės nuolatos?
parbėgę sielos žodžiai,
skardų juoką tau kartoja,
o tu viską užgoži ir garsiai
primini juos koja...
sėdėdamas tyloj girdi tik aimanas,
kurias niūniuoja vakaro vėsa..
tu padedi ,dėkoja tau...
ir širdis džiugesio pilna...
džiugiau yra kažkam padėti,kai tik gali,
kai tik yra proga..
tik reikia kartais pastebėti,kur ir kame yra bėda...
pirštuose klegena noras rašyti,
bet mintyse žodžiams vietos nebėra
ir stovi įsmeigtas pieštukas,balto popieriaus lape*
Vukutis nori atostogų,Vukutis nori sniego,
Vukutis nori pokalbio,Vukutis nori supratimo,
Vukutis nori ledų,Vukutis nori miego..
Vukutis taria saldžių sapnų,tam kas dar nemiega*
o aš nupiešiu tau baltą snaigutę,
su balta suknele,baltam fone...
galbūt tu jos ir nesurasi,bet
tegu skrajos ji mintyse*
Komentarai
o aš tau baltą snigę, baltame lape. Tebus ji tokia, kad ir nematoma*