Susirišu plaukus. Pasidažau blakstienas ir įsiveriu auskarus. Einu gatve, vėjas
plaikstytų plaukus, juos rautų be gailesčio. Bet ne šį kartą.
Laukimas. Jos vėluoja. Visi vėluoja, nes aš vienintelė esu nenormaliai
punktuali. Ir visi visada vėluos, nes aš visada visur ateisiu pirma. Nėra daugiau
tokių pamišusiai punktualių. Ir gerai, nes tuomet dar labiau stengčiausi būti
punktualesnė. Šalia šio punktualumo eina sparčiai progresuojantis
pedantiškumas, apie kurį vėliau ir plačiau. <...>
Tad laukiu. Vis dar.
Stebiu visus skubančius į parduotuvę, į mašinas, o aš galiu prisiekti, kad
vienoje vietoje ir net nejudėdama išstovėjau pusvalandį. Vos nelijo, vis sekiau
dviratininkus žvilgsniais, ar ten tik neatvažiuoja jos. Galiausiai manęs du vyrai
paklausia kur rasti gatvę, kuria ėjau, ją parodau ir horizonte matau kreivai
šleivai važiuojančias tris dviratininkes. Viena rožinė, kaip visada, Vytautė.
Eglė važiuodama priekyje šaukia už jos važiuojančioms panoms: "Nevykėlių
gvardija!!" Ir nusišypso, vos manęs nepartrenkia, po kiek laiko surandame
tą vietą, kurioje gyvenu.
Vaje, mano kambarys. Taip, žinau, kad man labai sekasi, kad turiu
balkoną. Ne, ne viską piešiau ant sienos pati. Beveik nieko nepiešiau.
Todėl, nes norėjau, kad ir kiti papieštų. Ne, neturiu protingų knygų.
Nemėgstu skaityti. Ne, nemėgstu minkštų žaislų. Visi jie dovanoti. Taip,
žinau, kad kambarys mielas. Dėkui. Taip, čia aš vaikystėje. Buvau tokia,
nėra ko stebėtis. Taip, čia mano gitara. Taip, grojau, bet ne, dabar
negrosiu.
Numerologija, skaičiavimai, pasakojimai, daug juodos arbatos, mano sienų
analizavimas, žinau, pirmas įspūdis būna toks, beveik visų, jog kokį
pusvalandį negali nieko daryti apart žiūrėjimo į sienas ir visko skanavimo
pro savo smegenų sistemą. Pas mane pilna šlamšto, kuris visiems užkiūva,
tada žmonės turi ką veikti. Dienos ar kelių paprastai neužtenka. Rytoj jos
ateis, vėl, nes šiandien nieko nespėjo.
Eglė atsineš flash'ą, nes per daug mes mėstam tą patį, menines
fotografijas, tą pačią muziką, tas pačias grupes, filmus.
Stovi Emilija su Egle kambario viduryje su keksu rankose ir laukia, kada aš
atsisuksiu pabaigusi pilti arbatą. "Tada!! Su Gimtadieniu!!" Aš imu juoktis,
ačiū, nereikėjo. Kiekviena diena kaip gimtadienis.
Susitariame dėl rytojaus, filmų, dar arbatos, susitikimo mieste ir viso, kas
bus. Rytoj. Ir trys klišai vairuojančios dviratininkės išrieda.

<...> Tai va, dėl besivystančio kraupaus pedantiškumo. Mane tai gąsdina,
galima sakyti, kad gąsdinu pati save, nes visad buvau betvarkė, joje
gyvenau, net kiek kartų apie tai kalbėjau su mama ir jai aiškinau, kad
betvarkės kūrimas - tai menų menas, jog visi genijai buvo nevalos ir pan.
Ir tik pažiūrėkite į mane dabar, nieko panašaus, prieš valgio gaminimą
turiu pedantiškai sutvarkyti virtuvę, nes kitaip negaliu gaminti, tiesiog
negaliu. Neatsimenu, kada mano kambarys buvo netvarkingas. Ateityje
liga progresuos, manau bus baisu. BET

Kuo toliau, tuo labiau imu suprasti ir numatyti savo ateitį, save joje. Aš joje
esu du skirtingi žmonės viename. Ir tai atrodo šitaip:
Tarkim būsiu tuo, kuo dabar save įsivaizduoju kuomet pabaigsiu studijas.
If. Tai va, dirbu darbą, oficialų iš dalies, bet į darbą važiuoju kokiu ne
mašina, o motociklu, atvažiavusi įeinu į darbovietę, nusimaunu kokias
odines kelnes, šalmą, įlendu į kostiumėlį arba juodą sijoną, baltus
marškinius, užsidedu aukštakulnius, kokius Agatos Kristi tipo akinius ir
einu dirbti savo darbo. Darbui pasibaigus lekiu kur akys mato ant dviejų
ratų, pas draugus, net nesvarbu.
Kas liečia gyvenamąją terpę, būtų tas pats. Vienas kambarys, jei namas -
puse jo, būtų beveik tuščia, sterili erdvė. Baltos, arba nesvarbu kokios, bet
vienos spalvos sienos, pora baldų, kuo daugiau erdvės, tvarkos, švaros,
rutinos, tvarkaraščių, visko, kas vyksta pagal tvarkaraštį, kas jau yra
suplanuota. Kita pusė visos gyvenamos erdvės - kambariai, kurių sienos -
tai meno kūriniai, ištapyti, išpiešti, baldų daug, spalvotų, margų, lentynų,
visko. Kaip mano esamam kambaryje.
Mane reikia padalinti, nes man bus sunku, nes esu du per daug skirtingi
žmonės viename. Noriu vieno taip pat labai kaip ir kito. Su charakteriu tas
pats. Emocinga, jautri, kartu šalta, kartais net bauginančiai. Viskas pinasi,
neina atskirti kada aš viena kada aš kita pusė. Svarstyklės.
Todėl manau, kad mano gyvenimas bus vienas didelis miksas, vienas
didelis nesusipratimas, psichologė ir menininkė, vien kraštutinumai, jei
man bus taip sunku su savimi, niekam nelinkiu savęs. Oj ne.

Turėjau būti du žmonės. Tie du žmonės, suleisti į vieną patalpą galiausiai
išprotėtų vienas nuo kito. O kaip tada turiu jaustis aš? Būtent taip.

Dido - I Am What I Am

Komentarai