Kartais lauki tos akimirkos. Vienos vienintelės. Nepaprastos.
Ji turi atverti kitus plačius horizontus, suteikti nepatirto jausmo palaimą ar kažką panašaus.
Ta akimirka turi būti įsivaizduojama tokia, kokios daugiau nebus.
Bet kuomet ji ateina, nežinau ką daryti, ką pasakyti, ji atrodo tokia pat kasdieniška, paprasta,
niekuo nesiskirianti. Ir man tai nepatinka. Kad net ir tada gyvenimas atrodo banalus.

https://i75.photobucket.com/albums/i295/adi_09/Axd/ad38552dfb897e61.jpg

Kada gyvenime užgęsta spalvos? Žiūriu į vienos nuostabios mergaitės akis ir matau jas visas,
kurias kadaise ir aš turėjau. Ji man taip nuoširdžiai pasakoja, kad naktį, kai visi vaikučiai miega,
vaikšto pro jų lovas Dievulis ir ieško negerų vaikų, o kai randa juos, išverda karštą sriubą
iš jų. Tai atrodo taip miela, taip švelnu ir paprasta, bet ne banalu. Nuostabu regėti pasaulį
penkemečio akimis, viską matyti taip nesudėtingai. Pati tikrai nebūčiau taip sugalvojusi.
" Suaugę žmonės tikrai labai keisti... "

https://i75.photobucket.com/albums/i295/adi_09/Axd/847b8cbac7cdab05.jpg

Kažkada būdama viena galėdavau išprotėti. Man galvoje netilpdavo, kad manęs niekas
neieško, niekas nepasigenda, kad draugai neateinamanęs pasikviesti. Gal tuomet jaučiausi
svarbi?....
Kaikada jiems manęs net nereikėdavo. Jie būdavo kitame gatvės gale ir žaisdavo vieni.
O aš žiūrėdavau į juos ir taip verkdavau, lyg mane vežtų į morgą atpažinti tėvų lavonų.
Negalėdavau su tuo susitaikyti, kad aš jiems nereikalinga. Nes jie man tuomet buvo patys
reikalingiausi pasaulyje....
Vėliau supratau, kad sienos gali būti draugės. Vienatvė tarp jų visad mane traukė gilyn, kol
taip ir tapau viena. Beveik. Dar liko nuotraukų, vaizdas pro langą ar nuo balkono. Nenorėjau,
kad mane kas trugdytų. Atsargiai, durys užsidaro....
Dabar aš laikau jas. Plačiai atvertas. Nors pro jas švilpia vėjai, rieda dulkių kamuoliai, man
ir tai labai mielas vaizdas. Turiu viltį, kad kažkas sugrįš, kaikas užsuks, kažkada aš pati jas
užtrenksiu ir išeisiu. Ir nebesijausiu tokia vieniša, su oro gūsiais ir dulkių kamuoliais....

https://i75.photobucket.com/albums/i295/adi_09/Axd/471ae5968e86bfd5.jpg

Komentarai

Isfiltruota

Funcybabe >>> Didelis ačiū. Man reikia, kad mane suprastų. Dėkoju už tai uzkasta_negyva >>>

uzkasta_negyva

Man galvoje netilpdavo, kad manęs niekas neieško, niekas nepasigenda, kad draugai neateina manęs pasikviesti.

uzkasta_negyva

Ech, mieloji.. ;>~ Tu juk žinai, kad yra žmonių, kuriems tu labai reikalinga. * * * O tas nereikalingumas.. Praėjusią savaitę vieną kartą ir aš taip jaučiausi. Turėjau tąsyk apsispręsti - viena ar kita . Žinoma, norėdama būčiau galėjusi abu suderinti. Bet būčiau pati jautusis nekaip. Ir vieni , ir kiti lygiai taip pat jaustųsi ir su manimi, ir be manęs. Ir, žinai, aš pasirinkau. Labai keista (nes tai retai atsitinka), jaučiu, kad pasirinkau teisingai.

Funcybabe

Mintys išdėstytos labai nuosekliai... Man patiko. Gražu. Asmeniška. ;>