Gilus dubuo
tuščia. Laikas bėga greičiau, o gal tiesiog aš paskui jį nespėju, vis dar viena koja
esu sapne. Atrodo, kad jame ir turėčiau pasilikti, nes sąmonės pasaulis man toks
svetimas šiandien. Turėjau likti giliame dubenyje, klampioje sapno masėje.
Nieko nesuprantu ir menkai girdžiu save. Mane purto šaltis, akys limpa tarsi
norėdamos paslėpti nuo manęs tikrovę ir paskandinti giliai. Mintyse vien tik miegas
ir jo ramybė, tikrai ne makroekonomika.
Jau guliu lovoje ir abejoju, kad užmigsiu. Regiu tik paskutines sąmonės gijas
prieš miegą. Kaip viskas apsiverčia, kaip visa tai mane naikina.
Atrodo noriu nieko nedaryti, nieko niekam nesakyti, kad tai neiššauktų ko, noriu
tiesiog linksėti galva ir būti rami, nebenooooriu, kad būtų kitaip.
Noriu vienatvės, neiti į paskaitas, tiesiog gulėti ir žiūrėti į lubas, jaučiuosi taip giliai
vėl nuskendusi kažkur, iš ko man pačiai reikia išsigelbėti.
Nėra pavasario.

Komentarai