Tarkim gyvenimas išties yra tik žaidimas. Kiekvieną dieną gauni bonusą
gyvybės taškų, juos prarandi su nerimu, sužeidimais, ašaromis, pykčiu,
prisidedi su gera nuotaika, meile, laime ir puodeliu karštos arbatos.
Tarkim, tai tiesa.

Važiuoju ir jaučiu kažkodėl, kad ši diena kitokia, saulė šviečia, aplink nė
gyvos dvasios, tik aš, važiuojanti su dviračiu. Tik staiga.
Dviratis susimėto, aš pasimaunu ant pakelės aptvaros, atsilenkiu ir viskas,
kraujas, daug kraujo, prieš akis aš vėl vienuolikos, vėl panašus vaizdas.
Šokas, kraujas plūsta iš rankos, siaubingas jausmas, negaliu jo sustabdyti,
namai toli, noriu važiuoti, lenciūgas nukritęs. Diev, veduosi tikrąja to žodžio
prasme Kruvinąją Merę, ant batų ir rūbų laša kraujas, nuskambės kraupiai,
bet vaizdas gražus. Pasižaviu juo, yes, matau žmogų.
Moteris man duoda servetėlę ir ima mane raminti. Nereikės siūti. Ne.
Aš jaučiu, kad esu apimta šoko, nežinau ką daryti, moteris nežino kaip mane
nuraminti. Akyse kaupiasi išgąsčio ašaros, man 11 metų, mano rankos
kruvinos, prieš akis išdygsta vaikystės trauma, visa kraujo baimė, jis
nesiliauja bėgęs, moteris sako, ai taip, nuvažiuosiu į vaistinę.
Kuomet ji pasako, kad nebeesu balta, uždeda man lenciūgą ir liepia
važiuoti iki vaistinės. Tada kada susitiksim ir aš jai papasakosiu, kaip
man sekėsi. Padėkoju ir užlipu ant dviračio. Važiuoju, kraujas plūsta.
Aš juokiuosi per ašaras, kaip eilinį kartą man nepavyko savęs nužudyti.

Vaistinė. Stoviu eilėje, priešais mane senutės. Aš nesu svarbi, kai ateina
mano eilė parodau kruvinas rankas ir paprašau pagalbos. Mane nuveda,
nusiplaunu rankas, kraujas srūva, o man vis kyla panika. "Kas yra, gal ko
atnešti?" aš pažiūriu į vaistininkę ir nusijuokiu "Gal.... turit raminamųjų?"
Išgeriu valerijonų. Vuhu, bent nemokamai gavau raminamųjų, visur reikia
įžvelgti gerąją katastrofos pusę. Dar Validolio nuo širdies, matyt atrodžiau
tikrai sumautai, jaučiau, kad galiu nualpti. Cool.
Man sutvarstoma žaizda. Gili, tfu iki kaulo matyt, nagrinėjau ją šiek tiek.
Pasėdžiu, gaunu bintų ir tvarsčių, tabletę gliukozės ir suprantu, kad laikas
judėti namo. Atsirakinu dviratį, judu namo. Aš šoke, nesusivokiu.

Namie. Eh, reikia nuvalyti dviratį, rankenos abi raudonos, dar jomis laša
šviežias kraujas. Sportbačiai kruvini, juos nuvalau, rūbus irgi greitai išplaunu
po šaltu vandeniu. Esu sumišusi, vaikštau pirmyn atgal, juokiuosi pro ašaras
ir suvokiu, kad vaistai, na tie raminamieji neveikia. Verkiu iš pykčio.
Velnias.

https://i75.photobucket.com/albums/i295/adi_09/100_2523.jpg

Ką galiu pasakyti iš viso šito. Trauma. Aš esu trauma, esu prakeikta savęs
naikintoja. Kaip aš taip sugebu, nežinau. Stovėjau saujomis pilnomis kraujo
ir juokiausi, pasakojau ir vaistininkei ir moteriai, kad man visada taip.
"Jūs net nežinot, koks aš nelaimėlis, man visada taip.."
Visa nervų sistema, visas kūnas persismelkė šoku, nusikrėtė elektros srove,
lengvu pamišimu ir beprotybe.
Velniop mane. Savižudė.

Tarkim gyvenimas išties yra tik žaidimas. Žaidi jį šiandien, žaisi rytoj.
Šiandien jį sužaidžiau taip. Netekau daug gyvybės taškų. Ne dėl skausmo,
jo nebuvo išvis, dėl baisumo, siaubo, iš atminties iškilusių atsiminimų
apie didžiausią traumą ir kraują, daug kraujo, kraujo ant rūbų, tai, kad man
reikia pagalbos, tam vienuolikos metų vaikui.
Netekau gyvybės taškų.

Bloodhound Gang - I Hope You Die

Komentarai

Sahja

Nežinau kodėl,bet didelis noras dabar man, atsirado imti dviratį ir važiuoti,kur nors...Parašei įdomiai ir mane sudominai...Tik gal nesupratau,kokie čia tie gyvybės taškai,kuriuos tu praradai...Turbūt lėkiai,kaip reikiant,kad vadini save savižude,tai gal pasimokei.......