
Homing.
pasirodo žmogaus su suimtomis rankomis nugaroje siluetas. Po to mažesnio
žmogaus, kūdesnio ir iš kurio sklido nerišlios kalbos motyvai. Įeinu į šiltus
namus, vos spėju pasidėti daiktus ir pajaučiu stiprų savęs suspaudimą, kurio
atrodo nejaučiau amžiais. Pritrūksta oro, akyse pasidaro tamsu ir kalbėti neina.
Nuo begalinės brolio meilės.
Ant laiptų, kurie veda į mano kambarį mansardoje tėvai laiko padėtą lagaminą,
šalia kurio yra padėtas sudžiuvęs medelis. Kaip koks simbolis, kad ten kur lipi
nėra gyvybės. Kambarys apsitraukęs migla, tokia kokią palikau prieš mėnesį.
Tėvas moko, kaip įsijungti televizorių. Mielas vaizdelis.
Užmiegu matydama žvaigždes, o ne skriejančius lėktuvus naktyje. Miegas
toks, koks buvo rodos prieš 100 metų. Ryte už lango tvyro rūkas, kutena
pėdas, veidrodyje matau save lyg ir ne. Klevas jau be lapų, atrodantis kaip
iš siaubo filmo. Stovi ir žiūri į jį kaip į stabą, stovi ir lauki prie mašinos, nes
važiuosi į kapines.
Eini ten, kur visi eina šiandien, tokią pilką dieną, kurią pašviesina tik
žvakutės, degančios ant kapų. Mama eina įsikibusi tau į parankę, sustoji
prie seniai matyto kapo su jauna mergina ant antkapio nuotraukoje. Degi
žvakutes, nes tai tau patinka. Galiausiai minčių kertelėje pagalvoji apie tą
merginą ant antkapio, apie jos eiles, išgraviruotas ant jo, apie jos mamą,
kuri guli šalia jos gretimame kape.
Judi pirmyn ir jauti, kaip ima lyti. Matai baltą kryžių tolumoje, sustoji prie jo
ir kapo, kuris labai pasikeitęs nuo to karto, kai tu jį matei paskutinį kartą.
Dabar jis apžėlęs samanomis, atrodo kaip iš viduramžių, toks mielai
apleistai apaugęs. Raudonos ir geltonos gėlės ir viena deganti žvakutė.
Tave palieka vieną, tu uždegi žvakes. Stovi apie 20 minučių priešais kapą,
mintimis grįžti atgal 3 metus ir atsimeni save toje pačioje vietoje, kaip šis
kapas prasiveria ir įsiurbia į save karstą, kuomet tu pro ašaras vis bandai
užfiksuoti karsto dangtį, kurį matai pirmą ir paskutinį kartą.
Ir tu atsimeni, prisimeni net balsą ir veidą, sunku prisiminti jausmą, dar
lengviau pajusti skausmą. Po kiek laiko tu pajudi tolyn, išnyksti tarp kapų
ir degančių liepsnelių. Dar pora žvakių ir rimties.
Ramybė kaip rūkas. Nebenoriu netikrų jausmų, jei skauda, tegul skauda
smarkiai. Žinau, kad prieš užmiegant kažkas buvo negerai.

Lamb - Gabriel

Komentarai