
..... Juoda.... viduje.....
Taip, čia, ant žalumos, dar nepaliestos mano juodumos.... Po žaliuojančiu medžiu, po jo ošiančiais lapais.... Po žydru dangumi, kur mane retkarčiais apšviestų saulės spinduliai...
M... Viduje esanti būtybė rėkia : " Kaip suprasti? Juk pati visus gelbėji nuo liūdesio.... Juk pati save vadini didžiąja optimiste? Tai kaip dabar? a? " Ji teisi... Melavau, turbūt... Bandau juoktis, šypsotis, nusiteikti gerai, bet..... KODĖL MAN NEINA?????? Man neina neliūdėt.... Noriu rėkti, klykti, kraujuoti, vemti, verkti, supjaustyti save, kristi ant cemento, sustoti ir nugrimzti... Noriu MIRTI..... Nuoširdžiai sakau, kad to dabar noriu.... Ne, tiksliau nenoriu..... Man dabar to REIKIA.....Velniškai.... Nors bandau atsikratyti to.... Juodumo...
to, kuris dabar mano viduje.... Sieloje įsiraizgęs lyg voratinklis.... Nori atsikratyti to, bet neina.... neina.... O mintys žudo... Na va, kažkas geriau.... Juk diena graži, saulė šviečia, aš pagaliau viena.... " Neapsimesk. Juk norėtum, kad saulė būtų juoda, viskas tuojpat sutemtų,
pradėtų žaibuoti ir žaibas trenktų būtent į tave.... Į tavo vidų... Kad jis pagaliau išdegintų
tą skausmą ir neviltį.... "..... Taip.... norėčiau.... Noriu verkti.... Noriu kaipnors to atsikratyti... Nes tai mane žudo.... kodėl būtent šiandien? Kodėl man taip.... Kodėl?
Pro mane praeinantys žmonės smaigsto mane žvilgsniais.... Dėlto, kad aš juoda...
ne tik vidumi, bet ir išore.... Jų akys sminga į mane kaip peiliai, sukeldami man dar didesnę
neviltį.... Tuomet prisimenu skaitytą knygą.... Apie tikėjimą.... " Jeigu bus dienų, kai nesinorės būti čia ir dabar, tiesiog įsivaizduok, kaip Dievas tave myli, tave globoja... "
Tuomet taip ir darau.... Bandau įsivaizduoti, kaip Jo ranka švelniai prisiliečia prie mano pečio ir lyg švelnūs žodžiai perskrodžia mano pasamonę : " Nebijok, aš su tavimi... "
Tačiau.... Kelias atrodo dar ilgesnis nei paprastai... O man bloga... Neina to atsikratyti....
Ah, kad galėčiau dabar su kuo pasikalbėti.... Bet aš viena...VIENA.... Ir net nežinau, ar šiandien man išeis jaustis kitaip..... Staiga kelias pradeda lietis... Nieko nebematau...
Kodėl?.... Tik jaučiu kažką nepaprastai karšto, tai dabar reida mano skruostu...... Gal bus geriau? Noriu, kad tai pasibaigtų.... Noriu...... Dabar jau nei nebeliko rankos ant peties....
Nieko........Tik aš...... Plikam kelyje.... Kodėl jaučiu, kad mano kojos norėtų sulinkti, kad mano vedas norėtų trenktis į žvyrą? gal tada pabusčiau iš šio košmaro???? Ką???
Juoda...... Juoda diena...... Kai esi viena, bet nori būti minioje.... Kai nori išsilieti, bet nėra
kaip... Kai nori pasikalbėti, bet nieko nėra...... Tik tu.... Ir juoda..... JUODA..... Kuri liks su manimi amžinai.... Ji vienintelė man ištikima.... Ji vienintelė.... Draugė.... Nesvarbu, kad žudanti.......

Komentarai
..... Kas supranta mano kuryba, tas tegul ir raso, T_y_L_a.....
Laikina.... taip man visada... Viena valanda neviltie ir MELODRAMU ir po to viskas pasitaiso.... Dazniausiai.... Liudesys - pasamoneje... Buna nevilties valandu.... O liudesys issemiamas..... Mirti - lengviausia iseitis... nenoriu taip greit pasitraukti is zaidimo....
patarimas tokiem dark'ams: nemanykit, jog 'visa tai' yra gerai ar net puiku ir to liūdesio reikia visur ieškoti ir viską neigti ir taip kurti savo nepakartojama dvasios pasaulį. nors vieną dieną pažvelkit iš tiesų kitaip! aš žinau, tai atrodo lyg savęs išprievartavimas, pasukti 'atgal' į ten nuo kur taip bėgi. bet juk dabar. tu jau žinai kas 'ten' negerai ir gali užsimerkti. be to, išsiaiškinkit iš kur toks neišsemiamas 'gebejimas liūdėti'. nebegaliu daugiau rašyti.. nenoriu.
Kiek melodramų. Nori mirti - nieks nelaiko.
tai laikina?..
Kelias ilgas... Begti nera prasmes.... ten galeciau but amzinai.... Tik ne su tokia nuotaika....
uuuu.. tikrai juoda.. jeijg kelias atrodo ilgesnis nei iprastai, nebek.. eik dar leciau..
aš sakiau, kad kažkas negero Tau šiandien yra.. o dar aš visokių vėjų blogų pridirbau..