
Kas dabar.
Kai atsisėdi prie lango, stebi kas darosi aplink, ir tarsi pati toje aplinkoje išnyksti.
Akyse keliauja vaizdai, žmonės, kurie buvo yra ir gal bus...
Dar man gera tada, kada vargiai prisimenu dalimis savo gyvenimą.
Tada, galbūt tik tada prisimenu, kad dar jį vertinu.
Jei negalvočiau, veikiausiai vėliau imčiau pagalvojusi klausti svęs, ar taip išties buvo.
O gal ne? O kas tada?

Prisimenu, kaip buvau kažkas, kuo neturėjau būti kitiems.
Kiti sakė, kiti darė, bet nieko neišėjo.
Pinokis liks toks, koks yra, pinokiai nebūna tikrais berniukais.
O robotai irgi. Nebūna.
Daug kas manė kitaip, daug kas šnabšdėjosi už nugaros, slėpė akis.
Žvilgsnį, kuris smaigstė tave, net kai jo nematydavai.
Žudydavo lėtai, su pasimėgavimu. Niam.
Bet nieko nebuvo galma padaryti.
I'm Pinoky, wooden boy, wooden boy...

Bet paskui buvo gera.
Kuomet įrodžiau sau, kad galiu palikti pasaulį, kuris manęs nepriėmė.
Bijojau nusivilti, tačiau dabar žinau, jog pasielgiau teisingai.
Todėl slaptai vis dar noriu sustabdyti laiką ir pavogti jo magiškas galias man griauti
gyvenimą, kaip jis darė daug metų. Bet ne pastaruosius du.
Gal net kvaila, gal kiek keista, bet man patinka, kaip gyvenu šiandien.
Kaip gyvensiu dar savaitę su puse. Bet tik tiek ir ne ilgiau.

Kadanors apvogsiu laiką. Bet bus jau per vėlu.

Komentarai
Funcybabe >>> Joa, nuotraukos specialiai tokios. Man ir db viskas gerai. Bet nezinia kaip bus kitamet. uzkasta_negyva >>> Bus baigta. Deja.
Once I was a wooden boy, a little wooden boy.. Aj, plem, tu jau šitą parašei.. (blush) * * O kas po savaitės su puse?..
Nuotraukos tiesiog atsipindėjo tekstą... 'Žvilgsnį, kuris smaigstė tave, net kai jo nematydavai. Žudydavo lėtai, su pasimėgavimu. Niam.' žinau, ką tai reiškia. išgyvenau. ir dabar pagaliau vėl viskas puiku.