Kreivu veidu žvelgiu į sieną

Ką reiškia gyventi migloje? Kaip ežiukui rūke...
Ar gyvenimas išties geras, ar toks atrodo tik mano vaizduotėje...
.... Vaikštau po rūką, tirštą, nors išties norėčiau išeiti... Matau tik tai, ką noriu matyti...
Laimingus veidus? Tokie jie atrodo man... bet TIK tai man... Isties jie perkreipti, sudarkyti,
bet aš per daug paskendusi rūke, kad gerai į juos įsižiūrėčiau... Viskas netikra... Tačiau pamažu imu tai suprasti... Ir kas tuomet?
..... Rūkas sklaidosi.... Imu regėti baisius vaizdus, bet suprantu, kad tai bent kažkas realaus...
..... Tuomet kažkur lekiu, viskas skrieja, ir štai aš guliu beribėje pievoje, vėl matau tai, ką noriu matyti, jaučiu tai, ką noriu jausti... Vėjas pučia pienės pūkus ir jo gūsis aidi kaip vaikų juokas... Užsimerkiu... Atsimerkusi pamatau, kaip iš dangaus leidžiasi daugybė mažų snaigių.... Gerit žėmė nusidažo baltai..." Ant kelio matosi katinų pėdos ".... Kažką prisimenu... Žmones, kas buvo anksčiau, girdžiu kažkokius nežinomus garsus.....
....... Pažiūriu į sniegą.... Matau savo šešėlį, kuris verkia raudomai....
...... Pridedu prie kaktos ranką... Bėga kraujas.....
..... Staiga viskas išnyksta kaip nutrūkusi filmo juosta....
...... Prisimenu....
.......Matau.........
...... Didžiulė siena, ant kurios užrašyta - "REALYBĖ"......
...... Ant sienos raudona dėmė... Prisimenu, kaip tenkiausi galvą į šią sieną....
......Lėtai apsižvalgau... Viskas miega.... Naktis... Matau tik bespalvius slampnėjančius žmones kreivais veidais... Kažkur gatvės gale kažkas miršta... Kažkas prisikelia... Ir gyvena amžinai... Bent sapnuose... Matau, kaip kažkas muša vaiką, pjaunasi venas.... Kažkas bando tavrkyti gyvenimą... Kažkas bando padėti, bet niekas jo nesiklauso... Tik staiga....
...... Pateka saulė....
...... Viskas nusidažo geltona ir raudona spalvomis.... Visi žmonės išnyksta, išnyksta ir jų bėdos, vargas... Iškreipti pykčio veidai... Viskas pavirsta dulkėmis... Padvelkia vėjas, bet jis nebesijuokia vaikų balsais... Bet man vistiek gera... Jaučiu, kad nėra viskas taip blogai.... Bet greit atsisuku perkreiptu veidu ir pagalvoju : " O kur dingo realybės siena? Gal čia vėl...? "

" Bet štai rytuose jau nuraudo dangus
Jau nušvietė saulė sienas ir miestus
Tačiau iš pasaulio nei anksti, nei vėlai
Negrįžo į realybę kreivi veidai... "

Komentarai

uzkasta_negyva

Nežaisk kelio į žvaigždes. Palik garsius tekstus ramybėje. Tavo geresni.

Isfiltruota

Noreciau pabusti, bet kazin... Nematau kelio is cia, kur dabar stoviu... " Zole ileis saknis i akis.... Sazines akmuo ant krutines nukris.... Prie akmens zmones ugni kurens O kaip gaila, kad manes nebera...."

uzkasta_negyva

O už sienos, kurios nėra, gyvena žmonės. Veidai jų neperkreipti, agonijos nėra. Žmonės šypsosi, juokiasi, gyvena . Ir jų nedengia rūkas, jie mato ryškiai kaip niekad. Jie irgi gyvena realybėje. Šiuose žmonėse gyvena ne tik baimė, liūdesys ir agonija. Šituose žmonėse yra šio to daugiau , šio to vertingesnio . Kažko, kas labiau vertas gyvenimo nei aptemusios ir rūku aptrauktos akys, matančios juoda. Pabusk. Atėjo rytas ir rūkas sklaidosi.