įkvėpti
vis galvoje kirba mintis, kad taip ir neišmoksiu savęs nugalėti, nebus didžiojo
karo ir didžiosios pergalės, bus tik pusiau suskaldyta ir sumišusi asmenybė.
Kai perskaitai tai, kas tau atrodo taip pažįstama, kad net darosi baugu, kai jo
mintys skrodžia tave iki gelmių ir supranti, kad kažkas užrašė tai, ką tu
mąstai
kuo tu
tiki/ir.
Suvoki, kad verta spjauti gyvenimui į akis, kad neverta gyventi apsuptam
moralės, kad negali savęs smerkti už smulkmenas ir išteisinti už nuopelnus.
Turi gyventi taip, kaip tu manai reikėtų. Kurti savo dangų žemėje, savo sferą,
ir kas, jei kitiems bus nepriimtina ir amoralu. Kas man. Man to reikia.
Per daug galvojimo į priekį.Pats dabarties gyvenimas yra tarsi praeities
iškamša kai pagalvoji. Esi įstrigęs tarpe, turėtum gyventi dabar bet gyveni
tarp. Žengdamas kiekvieną žingsnį nesiremi dabartimi, remiesi praeities
patirtimi, atsiminimais, ir galvoji, kaip tai gali paveikti ateitį.
Sušikta mąstymo sistema.
Tokiu atveju imi vertinti nihilizmą.
Nėra ko pridurti. Reikia ne išmokti, o suprasti, suvokti, kiekviename iš mūsų
yra ta jėga, tas vidinis žinojimas, šauksmas, kuris springdamas gyvenimo
dulkėmis netenka garso o mes manome esantys kurti.

Komentarai
smerkti už smulkmenas ir išteisinti už nuopelnus Priminė PotC. - One good deed is not enough to redeem a man of a lifetime of wickedness. - Though it seems enough to condemn him. Galvoju, kad negalima žmogaus smerkti ir teisti už vieną jo poelgį. Gal net ir už du. Gal ir už visą šimtą. Kaip sakė mano mylimas Gendalfas - "jei negali suteikti gyvybės tiems mirusiems, kurie yra jos verti, tai neatimk gyvybės tiems gyviesiems, kurie, kaip tau atrodo, yra nusipelnę mirti". Aišku, mes nei viena nekalbame apie gyvybės/mirties klausimą, bet iš tiesų -- niekad nežinai, kuo baigsis vienas ar kitas dalykas. Biški užsifilosavau. Sušikta mąstymo sistema.