
Mes Ir Andrius
yra šio mėnesio vinis, aukščiausias taškas.
Apie puse septynių jau lūkuriuoju žmonių knibždančioje estradoje, laukiu
sesės žydės, Monikos. Belaukiant jos susitinku veikiausiai beveik visus
pažįstamus, kaimynus, klasiokus, dailiokus, mokytojas. Ateina Monika,
sakai, porom? Tada aš out.
OMG<, eeglė?? Eglė! Stveriu šitą pamišėlę už gerklės ir tempiuosi ją su
drauge, kurios vardo taip ir nesužinojau, kartu.
Praėjus geram laiko tarpui mes klykdamos šokinėjame prie scenos į orą,
kuri aukščiau iššoks ar garsiau klyks. Ateina Andrius ir mes galutinai
pametame galvas, štai ko mes čia susirinkome. Galiausiai prisijungia
Emilija ir Indrė, dar Ignas. Mes trise su E manim ir M arčiausiai scenos,
gyvenime tiek nešokinėjau, galiausiai ėmė skaudėti apendiksą, todėl
teko liautis. Bent trumpam.
Iš praeities ištrauktas Vaikystės Stogas, vis dar šviečiantis Saulės Miestas,
ir raginimas, kad tu vis dar turi Saugoti Savo Sielą. Dėl šių dainų praradau
dalį savo balso, kurį išrėkiau į orą. Šokinėjimas susikabinus, rėkimas,
plaukų vėlimas vienas kitam, besaikis galvos kratymas, šlakstymasis
vandeniu, šokiai, rankų mosikavimas, susirėmimas kaktomis ir dainavimas.
Vis šaukimas 'pakartoti' ir geraširdis Andrius, berods tris sykius grįžo mūsų
prašomas. Bet nevarykit žmogaus į medį, ir jis pavargo, galiausiai
atsisveikino taip nuoširdžiai, kaip tik jis moka.
Laužo Šviesa, scenos 'padegimas' ir pora mano ašarų. Juk man meilės
niekada nebus per daug. Ir baigiasi.
Ėjimas namo dviese miegančiu miestu, pasakojimai apie tai, ką išgyvenau
pastarąsias savaites. Žaibavimas horizonte, mėnulis, pasak M, kaip iš
Dreamworks'ų. Ir žvaigždės, taip, žvaigždės, kokios būna tik rugpjūtį.
Lygiai dvylikta nakties. Einu viena šaligatviu, kuriuo ėjau tūkstantį kartų
ir dieną, ir naktį, dar vėlesnę negu šita. Vos įmatomas mano einantis
šešėlis nuo mėnulio šviesos, žvaigždėtas, debesų aptrauktas dangus ir
vis artėjantys žaibai nuo Klaipėdos pusės.
Įsliūkinu į kiemą, mama nemiega ir aišku kodėl, iš manęs jokios žinios,
turėjau grįžti su kaimynais, deja, niekas nemanė, kad eisiu naktį viena
(bent taip galvoja mama) per visą miestą namo.
Rytas. Sujudimas. Taip, jie važiuoja į Klaipėdą. Pramerkiu akis, pasiimu
mobilų ir skambinu mamai, nes jaučiuosi per daug suvažinėta, kad
atsikelčiau ir dar leisčiausi laiptais žemyn. Jie išvažiuoja, pasiteirauju kaip
elgtis su orkaite, nes reikės kepti picą ir vėl miegas.
Atsikeliu, pasidarau pusryčius, kaklo nejaučiu, vaikštau raiša. Visas galvos
kratymas atsiliepė su kaupu, kojos kaip švino prileistos. Vis prisimenu
vakar ir širdyje pasidaro taip gera.
Mes mylim Andrių. Aš jį myliu. Vis dar turiu misiją jam paspausti ranką.
Nes jis vienintelis žmogus pasaulyje, kuriam noriu ją paspausti.
Už jo dešimt gyvenimo tiesų, už jo gerumą, protą, teisingą gyvenimo
filosofiją, už viską.
Su Andriumi susimatysime rugsėjo pirmąją.
https://www.rugsejopirmoji.lt/

Foje - Vaikystės Stogas

Komentarai
k_b rašė: tame renginy alkoholį pardavinės?
tame renginy alkoholį pardavinės?
philia > Rugsėjo pirmoji nusimato suuuuper. nemiegu > Prašom už paminėjimą. Jo, su ne-iš-eik buvo geras, jo, va čia tai renginys buvo, Tauragė nemiegojo. Kažkas nerealaus. Per gerai, kad būtų tiesa, o tiesa tokia.
o kur šūkaliojimai kokia aš gera? :-D juokauju. ;-D Ech, malonu būti paminėtai. ;-D gyvenime tiek nešokinėjau, galiausiai ėmė skaudėti apendiksą
as irgi ten busiu!