
......Nėra gyvybės..... Bent šiandien..... Čia ir dabar.....
šviesą?..... Tokią tyrą.... Kokia niekada nebusiu aš..... Tuštuma. Nors draugų pilna, KODĖL
jaučiuosi TOKIA vieniša? KODĖĖL?? Nežinau... širdis lyg sustingusi, kartais atrodo, kad nustoja plakusi.... Jauciu, kad pasaulis nuo manęs nusisuka per akimirką.... Dangus sutemsta ir jau gali užuosti artėjancią..... Vienatvę. Tuomet mane lyg kas supančioja.... Tyla prieš audrą.... Žiūrėdama į dangaus platybę bandau įžiūrėti Dievo pirštą, atsuktą į mane....
" Nemoki gyventi, gyveni tam, kad galetum gailėtis savęs ir kankintis.... Bevertė." Kažkodėl
pasamonėje skambantis sakinys verčia užgniaužti blogį, mano niekšybes, mano nuodėmes, dėl kurių kentėjo visi..... Priverčiau kentėti mylimiausius žmones.... Tada lyg žaibas perskrodžia mano vidų padarydamas vagą, panašią į randą..... Tai upė..... Mano ašarų upė... Vėrkiu, kai niekas nemato.... Viena, Prie mirties slenksčio..... Psihika. Joje sumaištis.
Praeities šešėliai, lyg smagindamiesi, ardo mano esybę, išnesioja mano jausmus po gabalą
ir išmėto laukose... Bet jie nesudygs..... Ir nereikia.... Susigūžiu ir pagalvoju.... Dėl ko verta
gyventi. Tokios mintys kyla iš nevilties bedugnės, kurių pas mane šimtai..... Vos pajėgi atsikelti ir išsikapstyti iš vienos, tuoj įkrenti į kitą, dar gilesnę ir skaudžiau badančią.....
Dabar aš vienoje iš jų..... Tikriausiai pačioje giliausioje..... Ir iš jos neišsikapstysiu niekad...
Tai lyg įaugę į kraują, į psihiką.... Todėl mėgstu būti viena...... Niekam manęs nereikia,
esu tik su savimi ir su savo bedugnėmis.... Čia ir dabar.... Šią minutę..... Keliauju į niekados šalį, kurioje visada ir gyvenu.... Kur bebūčiau.... Ten vienintelės spalvos - pilka ir juoda.
Ten jau buvau...... Nei vieno šviesos krislelio.... Tačiau niekas to nežino..... kad aš tokia...
Bet žinau, kad sužinos.... Kad aš ant ribos...... Tarp *********** ir bandymo gyventi.... Gyventi neskaudinant aplinkui mane supančių žmonių.... Jie nežino, kad kalta aš.... AŠ..... Tebūnu aš prakeikta, bet nesupyksiu, jei prakeiks mane už tai, ką padariau..... Lyg sėdėčiau lygiame lauke, kuriame nieko nebutu.... O šalia manęs - bedugnė.... Sėdžiu ant jos krašto...
Lyja. Dievinu lietų. Jaučiu, kaip į mane geriasi nesustabdomas vandens srautas, kuris lyg
nuplaudamas mano kančias ir neviltį skatina atsibusti.... Bet čia ne sapnas.... Ne, Brolyti....
Realybė žeidžianti ir kartais nuvilianti mus, bet tai realybė.... Todėl lėtai pakylu nuo
pliko cemento ir einu tuščia gatve.... Net nežinau, kur ji nuves.... Gal į realybę?......
Lėtai prasiveria durys ir aš greit atgaunu žadą..... Taip, man pavyko grįžti.... Aš realybėje, prie sąsiuvinio su rašikliu, vis dar nebiagianti spręsti matematikos.... Man pavyko grįžti.... AŠ vėl čia, sugrįžusi iš niekados šalies.....*****

Komentarai
Aloha.... Nu blogis šaknyse įaugęs.... Prisiminimus kankina.... Bet bandau nusiteikti pozityviai, nes ne visada gyvenimas yra tokia purvo duobė....
Išsikrapštoma iš visko. Buvau radus sykį frazę: " Nėra to blogo, kas nesibaigtų ". O Niekados šaly yra piratų. Vėl. Ir, šiaip ar taip, sėkmės Tau ryt.
joa.. pazistamas jausmas.. turbut visiems taip buna...