
Nereikėjo tiek laukti.
Kaip jie tave gali išmesti kaip nuskalbtą skudurą vidury gatvės ir nueiti užmynus pro šalį...
O kiti, tikri draugai, tave pakelia, įsideda giliai į tašę ir nešasi namo išskalbti.
Ir jei tik užsiminčiau, kad užmynsį ir mane priglaudusį žmogų vadinu vienu ir tuo pačiu
vardu, sakytumėte, kad kažkas netaip.
Ir juos abu šiuos žmones ligi šiol aš vadinau Tikrais draugais.
Tik vienas iš jų buvo tikras, o kitas - ne.

Kitus draugus išskiria atstumas, kitus - metų skirtumas,
Tečius - velniai žino kas. Ir mano atvejis trečias. Taip ir nesužinojau, kodėl ji mane užmiršo.
Nesužinojau, kodėl budama visai šalia, net nenorėjo žinoti, kaip aš. Ir nenoriu to klausti.
Man neįdomu.
Nebusiu kaip kokia kvailė, neprašysiu jos paaiškinti.
Sutikusi ją parduotuvėje ar kur kitur, nesitrinsiu jai po akimis, kad tik ši mane pastebėtų ir
būtų priversta pasisveikinti ir prisiminti, kokia ji niekšė, kad nutraukė mūsų darugystę.
Neisiu pas ją į namus, ir neverksiu atsisėdusi. Nerašysiu jai žinučių, kad ji neva mane
įskaudino ir panašiai. Kam to reikia? Juk jai vienaip ar kitaip būtų tas pats.
Nesakysiu jai nei skainio, nebeskambinsiu. Jei klaus, nežinau ar turėsiu valios atsakyti.
Ji manęs neįskaudino. Čia aš skaudinu pati save.
Skaudinau todėl, kad jau seniai žinojau, kad viskas baigta. Bet kaip kokia kvailė vis palnavau
susitikti ir norėjau pamatyti bent tas akis, bent jas, kad galėčiau tuo įsitikinti. Bet ji man
neleido padaryti net to. Aš stovėjau ir laukiau jos, o ji neatėjo... Krito lašai, ir jie skambėjo
kaip " Li... li....li....li....li....li.... " Lijo.

Po kiek laiko sėdėjom mes dvi, su žmogumi, kurį galiu pavadinti tikru draugu ir žiūrėjom
į laiptus žemyn. Štai kažkas praeina, užlipa laiptais ir dingsta. Sedėjom ir žiūrėjom. Ji
sakė, kad dar bus tų darugų, kažką panašaus... O aš tik linksėjau galva nežinodama ką sakyti.
Man buvo pikta, ne skaudu. Ir gal ne tiek ant jos, kiek ant savęs.
Man vis kažkas glostė galvą, pasidėjęs ant peties ir man buvo gera. Gera pagalvoti, kad
dar kažkam esi brangus ir dar jis tavęs nepamiršo. Bet ar ilgam?

Ir kalta tik aš. Aš visad save tikinu, kad aš esu svarbi darugams. Kaip kvaila.
Kaip kvaila tikėti stebuklais. Taip nebūna. Taip gal ir net nėra. Ir nebuvo?
7 metai jau kaip mes draugės. Ir skaičius 7 čia visai ne laimingas.

Mane išskalbė ir padžiovė. Pro mane skriejo vėjo gūsiai ir rudeniniai lapai.
Kai dėmės išsiplovusios išdžiūs, viskas bus gerai....

Komentarai
uzkasta_negyva >>> Aš žinau tavo atvejį puikiai. Ir kai man taip nutiko, prisiminiau būtent jį, man buvo net šiek tiek pavydu, kad kiti draugus TAIP vertina... O kiti, kaip mano atveju - ne. Taip, man geriau. Svarbu tikėti, kad tai negali tavęs sugniuždyti. Galutinai. musebz >>> Matau, kad tu labai nuoširdus žmogus, dėkui už žodžius... Aš pažadu savęs neskaudinti, kaip pažadu ir per daug neprisirišti prie žmonių. Taip bus geriau. Ir nesistengsiu jų susigražinti, jei jie patys to nenori. O kai man bus sunku, tikrai rasiu kur kreiptis >>You xAmfax, MoHax, Nebijokle >>> Dėkui, kad skaitėt ir supratot. Dėkui.
grazu.... bet visdelto tai ziauri realybė.... kazkas panasaus ir man buvo nutike...:.
jo ypac budami vaikais, kartais sunku islaikyti rysi, bunant vaikais... netenki draugo, na jums aisku visiems paprasciau, jau dabar praktiskai pirmokai turi mobiliakus, ir bent jau sioks toks rysis kuri laika gali buti palaikomas, anksciau to nebuvo, ate ate mano drauge, mano vaikyste, mano smegenyneje visada bus tau gyvu lasteliu
Kitus draugus išskiria atstumas, kitus - metų skirtumas, Trečius - velniai žino kas. Ir mano atvejis trečias. Taip ir nesužinojau, kodėl ji mane užmiršo. Nesužinojau, kodėl budama visai šalia, net nenorėjo žinoti, kaip aš. Visiškai Tave suprantu. Su viena drauge, kartu buvom 14 metų, nuo pat gimimo galbūt. Žadėjom viena kitai niekada neišsiskirti, kad ir kas benutiktų... Ir štai, ji mane užmiršo, nors būna taip arti, jai visiškai vienodai.
brangute.man irgi būna panašiai.bet neskaudonk savęs,kaip užkasta_negyva sakė PAŽADĖK.o jei ką aš pasiruošus išklausyt : )
Dar prisiminiau - pažadėk man savęs nebeskaudinti. Gerai žinau, kad aplink yra pilna kitų, kurie gali tai daryti (ir, deja, daugelis daro), tad nereikia nei vieno daugiau.. ..nes kartais tas vienas gali būti tas , kurio trūko iki perpildymo.
Truputį pagalvosiu. Kartais draugus išties išskiria metų skirtumas - to neturėtų būti. Žinoma, gal kam atrodo juokinga ir kiek kvaila, kai vienam - 7, kitam - 10; vienam 10, kitam - 13; vienam 14, kitam - 17. O kai vienam 22, kitam 25, tada jau nieko? Kai vienam 58, kitam 61 irgi nieko? Kartais dar atstumas. 10km -- 100km -- 1000km -- 10000km. O kartais atsitinka taip, kad būna ir atstumas, ir amžius. Ir kažkodėl draugystę tai tik sutvirtina. O sutvirtina todėl, kad tai - tikra draugystė, tai - tikras draugas. Ne šiaip "statusas tikras draugas ", o iš tiesų - tikras. Toks, į kurį gali bet kada kreiptis, nes žinai, kad atsilieps. Toks, kuris žinai, kad supras tave, net jei pačiam atrodo, kad tau kažkas negerai. Toks toks.. * * * Aš kartais save tikinu, kad esu visai fainas, nelabai kvailas ir netgi mokantis savimi pasirūpinti žmogus. Tik atsiranda vis žmonių, kurie ateina, pasidrasko--pasidraiko, ne adatom, o šakėm pasmaigsto tikėjimo burbulus/balionus (kiti jau būna ir balionų lygį pasiekę) ir, žiūrėk, jau klūpai ant kelių ir rankioji liekanas. (šiandien/vakar turėjau puuikią progą parinkt. Pirštai muiluoti, vienam balionui trūksta dalių) * * * Doh, padariau kone savo diarą iš šito komentaro. Netgi rodos, kad nelabai naudingas jis. Eh. nevermind. Ech, mieloji, Tau šiandien popietė buvo klaikiai sunki. Pažadu, ryt bus geriau ;> Nėra to blogo, kas nesibaigtų. Amen.