Džiaugiuosi, jog gyvenimas kartais padaro pertrauką.
Dar džiugiau, kad pertraukos yra ir darbe.
Tačiau per tokią trumpą pauzę gali savo gyvenimą sustabdyti visam laikui.
Kaip visai neseniai vos nenutiko man.

* * *

Kaip džiaugiuosi, kad Emi gyvena netoli. Skubėčiau pas ją ir per uraganą, jei reikėtų,
kad tik galva nuo tų pasiutėlių pailsėtų. Prakeikta muzika. Ir kas sako, kad ji negali pražudyti?
Gali. Kaip galiu ir aš save pasmerkti ten pat. Pražūtin.
Ir tas lėkimas. Dieve, ko man taip skubėt? Mat po tų netikšų nieko daugiau nebesinori.
Kodėl visad taip greit einu per gatvę? Kodėl manau, kad visi būtinai turi sustoti?
Kvailas įsitikinimas. Įsikalbėjimas sau, jog mirsiu kur, bet tik ne po mašinos ratais. Kvaila.
O fūros dar kvailesnės. Jų vairuotojai tiksliau.
Stebiuosi tik tuo, kaip klausydama muziką visu garsu aš dar spėjau išgirsti nelemtą
pyptelėjimą. Tikrai keista. Net nebūdinga man. Juk tėvui penkis sykius reikia man kartoti, kad
eičiau nuo kompo.
Jei nebūčiau prabėgusi kaip tik galėdama greičiau (ir tai vos spėjau) pertrauka būtų buvusi
ilga. Labai. Ar net amžina. Jo, amžina tikslesnis žodis. Greitis buvo apie 100.

https://i75.photobucket.com/albums/i295/adi_09/Axd/AdY3/7ff9065ccef61ce6.jpg

Pertraukos - geras dalykas. Draugai irgi. Bei muzika.
Negeri fūrų vairuotojai. Ir kvailos pėsčiųjų perėjos kertėjos.

Komentarai