Kur migla sklando tarp bokštų nelyginant sapno ūkanos? Pilkas miestas, liūdnas kaip
chrizantemomis pražydęs kvapas, nuo namų it sudriskęs gobelenas nukaręs ledinis rūkas...
Mano siela šiūruoja tramvajaus langus, paskęsdama tyvuliuojančiame žibintų rūke.
Rūkana, mano skaisčioji sesė... Tirštas, matinis rūkas slopina garsus, gimdo beformius
vaiduoklius... Paskui atsiduriu ties bedugne praraja ir matau aukštą vyrą sniego baltumo
veidu, apsisiautusį drobule.Mano vardas Artūras Gordonas Pimas.

https://i75.photobucket.com/albums/i295/adi_09/Axd/enivree_by_laflaneuse.jpg

Po kojom gurgžda rūkas. Vaiduokliai slenka pro šalį, kliudo mane, išnyksta. Toli
mirguliuoja žiburiai it kapinių žaltvykslės...

https://i75.photobucket.com/albums/i295/adi_09/Axd/Unmolested_For_A_Few_Days_by_hakanp.jpg

Kažkas žengia greta, be garso, lyg basomis, be užkulnių, batų, basučių, rūko klostė
braukia man per skruostą, kažkur kelto užkaboryje plyšauja girtuoklių būrys. Keltas? Tą
žodį tariu ne aš, tai - balsai.

https://i75.photobucket.com/albums/i295/adi_09/Axd/The_Path_of_the_penitent_by_LuneBle.jpg

Megrė panyra į tokį tirštą rūką, kad neįžiūri kelio... Rūke kirba žmonių šešėliai, verda
paslaptingas gyvenimas. Megrė? Elementaru, brangusis Vatsonai, tai tik dešimt indėnų,
o Baskervilio šuo pradingo rūke.
Pilka garų uždanga pamažu prarado pilkumą, vandens srautas tapo veržlus ir pieniškai
balzganas... Mus įtraukė krioklio žiotys, už jų vėrėsi siaubingos prarajos nasrai.

https://i75.photobucket.com/albums/i295/adi_09/Axd/Marlene_by_sozesoze.jpg

Rūkas grįžta, balsai rūke, balsai apie rūką. Rodos, plaukiu jūra, jau esu netoli kranto, bet
niekaip negaliu jo pasiekti. Niekas manęs nepastebi, o atoslūgis vėl neša tolyn.
{{{{{ Seltsam, im Nebel zu wandern }}}}}
Švento Mykolo vienuolyne per rūką nusidriekia beformių vienuolių vora.
Peleninis dangus. Rūkas aukštupyje, rūkas žemupyje, rūkas gnaibo rankas mažajai
degtukų pardavėjai. Einantys per Šunų salos tiltą žvalgosi į žemai pakibusį rūkuotą dangų,
patys apsisiautę rūku, lyg skristų rudame rūke pakibusiu oro balionu, nemaniau, kad mirtis
gali jo tiek paskleisti. Stoties ir suodžių kvapas.
Ir vėl šviesa, silpnesnė. Rodos, girdžiu pro rūką atsklindant viržyne atgijusio dūdmaišio
garsus. Paskui - prošvaistė, tarsi būčiau atsidūręs vandeniu skiestos anyžinės stiklinėje...
... Pavasaris tviska ore ir džiūgauja laukuos...
... Rūkas dulkdamas kopia dygiomis kalnų keteromis, o žemai šiaurvakaris vėjas staugdamas
šiaušia jūros bangas... Balndis - žiauriausias mėnuo.
y la hierbabuena, a las cinco de la tarde...
( Ir pipirmiečių arbatėlė penktą popietės valandą.)
Tuk tuk tuk, bateli raudonas, tuk tuk tuk, sakyk, kokia spalva? Salotinė, avietinė, išlysk,
garibaldininke. A juoda, E balta, I raudona, O mėlyna, balsai, kada nors įsiminsiu jūsų
slaptąsias prigimtis. (A.Rimbaud eil.)

Visa tai iš knygos. Iš knygos, kurią skaitau. O aš skaitau retai.
Ji man davė daug, ir dar daugiau duos. Kas patiks man, bus čia.
Umberto Eco " Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna"

Komentarai

uzkasta_negyva

Kažkaip nujaučiau, kad ne pati rašei. O Eco gerai varo. Bent jau kartais.