Rytas Šeštadienio Šio.

Mano kambaryje nėra laikrodžio, todėl niekad nežinau, kada atsikeliu. Ar bent
jau sakau, kad atsikėliau. Girdėjau, kaip tėvai išvažiavo į turgų, todėl galiu
spėlioti, kad buvo apie 8/9 valanda ryto. Atsimerkiu. Iš prie mano kojų
esančio balkono sklinda baltas šaltis, kuris malonia šerkšno šviesa užpildo
mano tamsų kambarį. Akys iš pradžių išsigąsta, vėliau mielai stebi šį vaizdą.

Kėlimosi procesas man vienas iš pačių nemaloniausių. Pirmiausia reikia
rąžytis, kas yra be galo baisu, kuomet tai primena epilepsijos priepuolį. Po
to lėtai, jokiu būdu ne greitai pajudinu savo visų galūnių kaulus, sąnarius.
Visi kolektyviai sutraška. Kairiojo riešo sąnarys vos neišnyra, paskui jį kelis
kartus patikrinu, ar viskas savo vietose. Pakylu ir atsisėdu. Matau baltus
kaimyninių namų stogus, sniegu apdrabstytą klevą tiesiai prieš mano
langą, įvažiavimą į mūsų kiemą ir baltą, minkštu apvalkalu užklotą
balkoną. Neskubėdama nužvelgiu savo glaistu aptaškytą palangę su dviem
vazonais, visai netoli jų stovi sukrautos knygos. Matau 'Baltą Drobulę' ir ją
pasiimu į rankas. Dieve, kaip nemėgstu skaityti knygų.

Po kiek laiko šalia knygos atsiranda mano užrašų knyga, kurioje užrašau
:'- Optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto. - ' Iš karto
atsimenu draugą, kuriam ši frazė idealiai tinka. Skaitydama toliau vėliau
užsirašau dar keturias mintis, kurios man patiko. Antano Garšvos tėvas
man patiko. Jis man primena mano tėvą. Jis irgi niekam nepriklauso.
Man patiko ir Antano mėginimas nusižudyti. Manau, kad daugelis yra tai
bandęs vien todėl, kad suprastų, kiek jis pats yra brangus sau. Tai
naudinga praktikuoti. Neužbaigti minties.
Grįžo tėvai.
Greitas lipimas laiptais būdingas tėvui, vėliau lėtas - mamos. Pasigirsta
durų trenksmas - po namus laksto brolis. Nuskamba tėvo juokas, mamos
klausimas apie pusryčius. Namai prisipildo.

Po geros valandos ar pusvalandžio jaučiu sunkius žingsnius atidundant
laiptais į mano kambarį. Dabar turiu laiko susitvarkyti, apsimesti miegančia
ar dar kaip kitaip nustebinti mamą - nes tik ji moka lipti taip lėtai ir ramiai
iš mūsų visų. Tačiau sėdžiu lovoje ir skaitau. Mama įeina vilkėdama žiurstą,
kuris man iš karo pakelia nuotaiką. Ji labai retai jį užsidėdavo. Vos
pamačiusi glaisto likutį ant mano lango, ji pradeda valyti ir viską tvarkyti.
Man tai baisiai nepatinka. Man mielas mano švelnus bardakas kambaryje ir
teisę jį tvarkyti turiu tik aš. 'Eik valgyti', 'Tuoj', 'Kaip pas tave šviesu
dabar...', 'Žinau.', 'Eini, ar teks už kojos nutempti?'. Mamai atkišu koją,
tačiau ją staigiai sulenkiu, nes kitaip būtų reikėję tikrai atsikelti. Mama
išvaroma, ar priversta tikrai atsikelti.

Lėtai nulipu laiptais žemyn. Visi skuba, mama tik spėja man paduoti lėkštę
su blynais ir rengiasi striukę. Aš tik pasidomiu 'Važiuojate į miestą?'. 'Ne, šį
kartą į kaimą.' - atsako tėtis. Abu nusišypsome vienoda šypsena. Virtuvinis
stalas visada toks pats - nepasakysi, ar jis su staltiese, ar be, nes ant jo
visada pagal mamos užsakymą pilna laikraščių. Šį kartą su didžiausiu
straipsniu apie Kernagio žmoną. Jų vestuvių nuotrauka mielai naivi ir šilta.
Valgau ir skaitau straipsnį, kaip bažnyčia neleidžia padaryti moteriai
eutanazijos, kuri jau šešiolika metų guli komos patale palaikoma aparatų.
Ir dar gali kilti klausimų, kodėl aš nemėgstu bažnyčios?

Visi išvažiuoja, pasilieku tik aš ir mano tvarkoma virtuvė. Po kiek laiko
pamatau, kad mūsų staltiesė yra su persikų pyragu, papuoštu kiviu ir
vyšnia. Padedu šeštadienines bandeles su karamele ant stalo, jos mirtinai
patinka broliui. Mamai sugrąžina laišką, nes jam pritrūko 35 ct. Per
televizorių rodo vėžliukus nindzes, su šrederiu ir mokytoju žiurke. Viskas
pasibaigia laimingai, o ant stalo lieka tik mamos sugrįžęs laiškas.

Grįžtu į savo kambarį. Dar vis nepaklota lova su 'Balta Drobule' ir baltu
peizažu už lango. Laukia daug darbo, skaitymo ir citavimo į savo storą
knygą. ------ Neužbaigtos.

Ši daina skirta būtent mano šeštadienio rytui.
Sigur Ros - Saeglopur

Komentarai

sielvartas

hmmm rutina...kuri sildo musu vieninteli ir nepakartojama gyvenima!