Einu gatve. Paskui leidžiuosi laiptais. Kažkodėl, net nežinau dėl ko mano akys
užkliūna už mažos mergaitės, kuri stovi rankomis užsidengusi veidą. Ji taip stovi
atsisukusi į vakarinę saulę, kuomet jos mama jai šukuoja ilgus, auksinius plaukus
ir vėliau ima pinti kasą. Tai trunka tik sekundę, mano atkreipto dėmesio sekundė.
Bet. Bet aš staiga prisimenu save, vonioje, kaip mama man pindavo plaukus
kiekvieną rytą. Kaip pindavo plaukus, o mano ūgis vis kito, plaukų pynimas ne.
Taip augau tol, kol niekas man nebepynė plaukų.

'Nežinau ar kas skaitėte apie arklį Dominyką, o tiems, kurie neskaitė, trumpai
papasakosiu apie jo istoriją. Arklys Dominykas įsimylėjo rugiagėlę. Jis be galo ją
mylėjo, bet atėjo žiema, o žiemą gėlės nuvysta. Taigi arklys Dominykas visais
būdais bandė išgelbėti rugiagėlę, vienintelę savo gyvenimo meilę. Taigi,
padainuosiu jums apie tai.'
Dainuojamoji poezija, nėra nieko, kas labiau suvirpina sielą, užgauna ją taip giliai.
Stebėjau ant scenos dainuojantį aktorių, pro jį praskrisdavo balandžiai, už jo
mirgėjo rudeniniai lapai, pakreipusi galvą svarsčiau, ar esu mačiusi ką nors
gražesnio.

Mano akys prisirpsta kaip uogos nuo skysčio, visą matomą erdvę užlieja lengva
jausmų banga, vaizdas tampa neryškus, suspaudžia kažkur giliai krūtinėje. Ne
dėl to, kad būtų priežastis, tiesiog taip yra. Dabar ir čia.
Jaučiu, kad tas vanduo nori ištrūkti iš manęs, nori būti išplautas su viskuo.
Leidžiu tam įvykti. Dabar.

- Atsakykit man, ar tuštuma gali didėti? - klausia ponas Nakata.
Atsakymas, kad negali, man nepatiko. Užverčiu knygą. Jaučiu, kad būtent tai
dabar vyksta manyje. Tuštuma didėja. Nes pati save plečiu kaip tuštumą.

Aš atsiimsiu save, mirs ta tuštuma, tada atsibusiu ir būsiu atgavusi save.

Damien Rice - Rootless Tree

Komentarai

nemiegu

Vakar gitaromis išgrojo velniškai daug skausmo. Tik ne Vilniuje, ne aktoriai, ne bardai. Ir prieš akis atsivėrusi milžiniška tuštuma truputį sumažėjo. Ne daug, tik tiek, kad būtų matyti, jog dar kažkas yra už jos. ir fak. rugiagėlės . Nuvytusios.