Save perkąsti.
Dabar ėmiau analizuoti savo mintis. Kaip sakoma minčių kontrolė - pats sunkiausias
darbas, o aš jo ėmiausi.
Ėmiau mąstyti, ką mąstau, kaip mąstau.
Buvau, esu sutvertas kaip žmogus, kuris per daug gilinasi. Įvykus įvykiui apie jį
galvoju valandų valandas, apmąstau visas detales, visas galimybes, veiksmus,
žodžius. Esu analizatorius, kas jau seniai gąsdino mamą, kuri sakė/sako, kad tai
karališkas kelias į beprotybę. Tai tiesa.
Mano mąstymas labai remiasi savęs naikinimo mechanizmu, jis ieško to, ko nėra,
kuria tai pagal blogio principą, sukuria iš nieko dideles dilemas, mano galvos
skausmą. Tačiau nusprendžiau, kad gana. Nebetoleruosiu šito, imsiu valdyti savo
mintis. Galvoje tuomet ima virti ginčai. Iš pasąmonės veržiasi mintys, kurioms
duodama aiški argumentacija, tada kaip pasiutę šunys tos nesąmonės
inkšdamos uždaromos į narvą, kaip ant ugnies užpilama daug vandens ir iš
pelenų ima augti žalias daigas.
Be proto sunku. Savęs valgyti nenoriu. Tas skonis toks neįprastas, kai kąsnis
nusirita į skrandį, tai kaip akmuo kristų į minkštą vandenį, sukeldamas bangą
neaiškių emocijų, reakcijų. Tada ima pykinti nuo tokios organizmo reakcijos ir
pasigaili, kad eilinį kartą paragavai savęs, to, ko neverta niekada ragauti.
Tačiau nutariau sėsti prie stalo ir imti valgyti, kol priprasiu prie to skonio, kol
imsiu save virškinti giliai viduje kaip tai, kas gera, o ne tai, nuo ko tau darosi
bloga. Jaučiu, kad turiu tai padaryti dėl savęs, man to reikia. Taip ir bus.

Komentarai
durnė. Kokia prisigalvoji tokia ir esi, ką čia dar suprasti. Pastebejau, žmogus yra tiesiog padaras. taip trokšta save sudievinti, jog pradeda misti savo nesamonėmis. Bet iš tikro, filosofija yra išsipildanti savyje, o ne tokia kvaila kaip tu čia ja menkini. Nes na kaip tu ten suvalgius save patikrinsi ar tikrai čia jau buvo tavo skonis, ar tiesiog isimaišė kokia nelaimė ir kartu. O gal ir taip, čia kai jau gali valdyti savo skoni, tokie liūdesiai ima rodytis nesuprantami. : ]] Sekmės savame lygyje tau.
Na tiesiog tas 'savęs ragavimas' yra bandymas susitaikyti su savimi viduje. Aš viduje savęs nemėgstu, be jokios priežasties, turiu nepilnavertiškumo jausmą, kuris kyla iš niekur. Bandau nugalėti vidinį 'blogąjį aš' kuris vis mane menkina, bandau suprasti save - save valgau, save perkąsti - tai suprasti, kokia aš esu, save pamatyti kitoje šviesoje.
Na taip nenutiks. Nes apsivemsi ir jei neuzteks, tai dar karta apsivemsi. Tiesiog vienąkart suprasi, jog tobulinti save, net menko triuko ivaldymas ir paties savęs pranokimas yra gerokai šauniau. Ir ragauti net nebereiks, nes na tai kaip virti sriubą, nesuprantu tokių užbaigtų patiekalų kokiu nori būti tu. Ir pamiršk visus reikia. Viską iškreipė kvaili žmonės. Pasaulis niekad nesibaigia. Bent žingsnį i visas kryptis, ir tavo skonis vis gerės : ]]]