Senas Mėlynas Senelio Dviratis.

Iš savo ankstyvos vaikystės prisimenu daug ką, bet geriausiai tai seną
mėlyną senelio dviratį. Ir senelį. Kuris manęs su šiuo dviračiu laukdavo po
pamokų ir parveždavo namo. Ir dar. Kuomet nuostabiai šiltomis vasaros
dienomis jis mane veždavosi ant balkio per didžiulę pievą. Aš tuomet,
nedidelio ūgio, galėjau matyti tik didžiulius elektros laidų stulpus ir matyti
kaip virš jų skraido čirškaujantys paukščiai. Viskas kvepėdavo laukų magija
ir vasaros tvankuma.

" Atsimenu, kuomet tave senelis vežiodavosi su dviračiu. Buvai dar visai
maža. Štai kartą nuvažiavot link miško, po kiek laiko žiūriu tu viena pareini.
Vėliau atvažiavo senelis ir sako : "Ar nematei mano anūkės?" O aš juokais
netveriu, juk tu jau nuo senelio buvai seniai pasprukus! " - kažkada man
pasakojo vienas kaimynas.

Ir štai šią balandžio pirmąją kažkaip netikėtai užėjau pas senelį. Jo
kambarys kaip visada dvelkia senove ir dulkių smogu, bet tai išskirtinis jo
kambario kvapas. Viskas kaip ir mano vaikystės atsiminimuose: stalas, ant
kurio vis dar guli dešimt metų turintys laikraščiai, seniai pasibaigę tušinukai,
paukščių plunksnos, vaistų buteliukai ir seniausių kišeninių peiliukų
kolekcija. Aš nužvelgiu viską ir atsisėdu ant senelio lovos, laimėj ant jos
nieko nėra. Iš po lovos dar kyšo išstumta įrankių dėžė ir aplink ją pilna
išmėtytų varžtų. Kažkur matau savo senų žaislų liekanų, juk seneliui
kiekviena smulkmena - brangenybė. Atsimenu, kaip mes būdamos mažos
su pussesere slėpėmės po šia lova nuo jo. Atsimenu, kad vos ten tilpome,
nors buvome visai mažos. Ten, po jo lova - neatrastas pasaulis,nusprendėm
tada mes.

Senelis pasakodavo, kad jam labai patikdavo geografija. Man irgi. Todėl jis
turėjo hobį užrašinėti kiekvienos dienos orus. Jis tai darydavo ir daro visada.
Todėl paprašiau man parodyti savo užrašų kolekciją. Jis sutiko. Jis buvo
linksmas, nes jam labai patiko, kad aš domiuosi tokiais dalykais. Tada jis
lėtai iš tolimo kampo ištraukė didžiulį sandariai užrištą maišą ir jį atrišo.
Pasklido daug dulkių, kurios saulės šviesoje atrodė nepaprastai - kaip pienių
pūkai, išblaškyti vėjo ore. Jis ištraukė daugybę sąsiuvinių, didelių ir mažų.
Man buvo įdomu, kokio jie senumo. Atsiverčiu : "1988... " "1990" Čia galiu
ir sustoti. Norėjau surasti savo gimimo dieną. Man buvo įdomu, ką senelis
užrašė tądien. Ir radau. Pajutau, kaip mane apėmė džiaugsmo banga ir
pasakiusi tai seneliu ėmiau ir garsiai perskaičiau, kad visos medinės
kambario sienos sukluso :

" Spalio 20d.
Rytas pašalęs, saulės nesimato. Visur ūkanota ir tyku. Vakar išvežė Virgutę
pusę trijų nakties. Žinom, kad gimė mergaitė. Su Remigijumi buvome
aplankyti. Gimė be penkių puse trys dieną. Apsiniaukusi diena. "

Skaičiau ir jutau, kaip senelis seka mano balsą ir kelis sykius įsiklauso į
tariamus žodžius ir jų reikšmę. Vėliau plačiai nusišypso :
" Kada nors visa tai priklausys tau. "

Niekad nemaniau, kad aš ir senelis tokie artimi.
Bet taip yra ir man dėl to gera. Gera prisiminti viską vėl ir vėl.
Ir dar kartą. Tą seną mėlyną senelio dviratį...

https://i75.photobucket.com/albums/i295/adi_09/Axd/AdY3/OldBlueBike.jpg

Creed - One Last Breath

Komentarai