
Tėvai.
girdi tik kaip apie mitą, nors mitas esi pats. Tai yra tai, kas išvaizda, būdu ir
mintimis primena mane, nes tikrosios manęs nėra kai reikia ir kai visiškai
nenori. Bet yra, yra Monika. Mokinė, kuri yra tarsi aš, kaip girdėjau ir kaip man
sakė. Ji tokia, kokia aš buvau, į kurią žiūrėdama ir su ja kalbėdama mano
mama mato mane. Ji dievina tą mokinę, apie ją aš žinau daug daugiau negu
man reikėtų, mačiau ją kartą ar du, tačiau suprantu, kodėl mamai ji tokia
svarbi. Ji pati sako, kad taip yra dėl manęs trūkumo.
Aš grįžtu kažkaip pas ją per Moniką.
Ir palieku ją, kai baigiasi pamoka.
Nežinau ar tai tam tikras žavėjimasis tuo, kas tau primena tavo vaiką, ar
žavėjimasis kartu ir savo vaiku, tokiu žmogumi, kuris yra į jį labai panašus.
Nežinau kas tai. Kaip bebūtų tai miela, bet ir gaila. Gaila, kad manęs reikia,
manęs nėra, reikia to, kas mane kompensuotų.
Kitoje barikados pusėje stovi vyras. Jis daugelį metų buvo vadinamas tėvu,
nors, švelniai tariant, toks tikrai nebuvo. Nuo gimimo nebuvo nei tėvo, nei
dukros, nebuvo jokio ryšio, vienintelis dalykas buvo tai, kad mes buvome
ir esame kaip du nepasisekusiai klonuoti žmonės. Nepasisekusiai todėl,
kad panašumas ne identiškas. Tik apie 90%.
Taigi tie du žmonės jau ir taip per daug panašūs. Net siaubingai, o tai
negerai, tai veda prie destrukcijos. Todėl vaikas aš nekentė tėvo, o tėvas
nekentė dukros, nes abu naikinome savo atspindžius vienas kitame. Jis
manyje matydavo save, aš jame - save, tai ko nekenti labiausiai esu tu
pats, tai, kas stovi prieš tave ir bado tau akis. Koks tu esi šlykštus žmogus.
Todėl nori to nematyti. Nori sudaužyti veidrodį ledo kirtikliu, kulka, todėl
visas mano gyvenimas su savo kūrėju buvo toks. Kūrėjas ir jo kopija, ne
tėvas ir ne dukra.
Bet. Bet kai mes atskirai, kuomet grįžtu matau, jog tas žmogus ima būti
tėvas, kuris kitaip į mane žiūri, kuris klauso, ką sakau, kuris ima tapti tuo,
kuo turėjo būti visą tą laiką, kuomet buvau namie, bet ne dabar.
Mes abu sėkmingai egzistuojame atskirti, bet ne vienoje erdvėje. Veidrodis
negali stovėti prieš veidrodį. Todėl atstumas mums tinka, tinka matytis
retai, tuomet nebeimi matyti savo atvaizdo, nes tu pats nebetampi kūrėjo
kopija, tu nebe priklausai kūrėjui, nes tu keitiesi, tave keičia aplinka.
Tu tampi kitokia kopija. Ir tai yra gerai. Veidrodžiai nebe identiški.
Tėvais išmokstama būti. Mano tėvas pradėjo mokytis.

Visą gyvenimą mylėjau savo tėvą, nors jo tėvu nelaikiau. Nekenčiau jo, bet
mylėjau lygiai tiek pat. Negalėjau nekęsti žmogaus, kurį suprantu geriau
negu bet ką šioje žemėje, kuris yra tavęs dalis, kuris yra praktiškai tu.
Tai nežmoniškai skaudino mamą, kuri negalėjo suprasti, kaip aš galiu
pateisinti tėvą, tą, kuris yra tarsi siena.
Tas jausmas, ta meilė jam yra fenomenas, kurio nesuprasiu visą gyvenimą.
Kadangi esu 'viskas arba nieko' tipo įvykis, visiškas kraštutinumų žmogus,
veikiausiai todėl čia ir yra būtent tas taškas, kuomet nekenčiu jo taip
smarkiai, kaip smarkiai jį ir myliu. Nei vienas nei kitas jausmas nėra
stipresnis.
Tėvai turi egzistuoti ir be manęs.
Within Temptation - The Promise

Komentarai
Tas jausmas, ta meilė jam yra fenomenas, kurio nesuprasiu visą gyvenimą. Cia tas pats edipo kompleksas . Viskas naturalu