
Tarp.
gyvenimą, nesuvokdama, kad jis turės virsti tarsi rutina, rakinančia mane nuo
senojo pasaulio, palikto namie. Atrodė, kad grįšiu iš čia kaip iš sapno, kad
visgi čia nėra realybė.
Buvo įdomu, keista, smagu, neįprasta. Naktimis neišsimiegodavau, nieko nebe
sapnuodavau, veide po mažu ėmė mažėti teigiamos mimikos, daugiau
nuovargio, kuomet supratau, kad įstrigau čia, kažkur viename mažame bute,
siauroje erdvėje, esu įsispraudusi dėžė lentynoje, nebegaliu kvėpuoti taip, kaip
galėdavau namie, plačioje erdvėje, kurioje jaučiausi atitrūkusi nuo žemės. Kur
nebuvo skubėjimo, buvo daugiau gamtos. Nebenoriu ten grįžti, nes kai grįšiu
atgal, man bus vėl taip pat sunku. Susitaikyti.
Dabar laikas eina taip, kaip ir turėtų. Akys jau priprato prie vaizdo, vienu metu
jau įmanoma darytis pusryčius, krauti telefoną, dėtis sąsiuvinius, dar perbraukti
šukomis plaukus. Viduje jau lengviau, pagaliau jaučiu erdvę, kurioje esu, ji
manęs nebe atmeta, o įsiurbia į savo sudėtį ir padaro sava.
Vėl sapnuoju, miegu ilgiau ir ilgiau, pamažu vidus atgauna tą ramybę, kurią
turėjo namuose, jis susiderina, nebelieka įtampos, nei pragariško nugaros
skausmo.
Po ilgo laiko vėl pradėjau piešti. Piešiau bažnyčią, kuri geriausiai matosi nuo
mėgstamo kalno. Bažnyčias pateisinu vien dėl tos priežasties, kad jose
geriausiai atsispindi įvairūs architektūros stiliai. Piešiau dvi dienas, tada
atėjo ramybė.

The Verve - Bitter Sweet Symphony

Komentarai