Už regėjimo lauko..... ----> ....Siela..... <-----

Dar vienas ketvirtadienis... Tik šis kitoks, kažkoks ankstyvas.... Pažįstamų veidų gausa rodo, kad jau laikas išvykti.... Autobusas, lyg pažadintas iš gilaus miego suriaumoja ir mes pajudame iš vietos.... Balta kelio linija pasidaro dar ryškesnė ir mes greitai lekiame kelio
vingiais.... Aš žinau, kas tuomet būna.... Prasideda nesibaigianti miškų virtinė... Vos tik mano akys pažvelgia į juos.... Nusviro ranka.... Jau ir kita... Nebejaučiu kojų.... Mano Siela
paliko mane.... Ji vėl taip pasielgė.... Ji vėl nori, kad aš stebėčiau jos šėliojimus.... Ir štai,
ji jau lekia per miškus, savo vidumi perskrosdama medžius, lyg po dalelę atiduodama jiems..
.. Tik štai man prieš akis išnyra didžiulė miško proskyna, kurioje tik vienintelis medis... Dievinu šį vaizdą.... Siela nubėga prie šio medžio, ir lyg klausdama, ar jis nesijaučia vienišas jį paglosto, o vėliau ir apkabina, bei prižada, kad dar jį aplankys... Bunda žemė....
Siela lyg laimės pagauta paukštė veržiasi į aukštį, kartais jos kojų pirštai neliečia žemės....
Vos susimerkti beįstengiančios akys pievoje regi geltoną dėmelę.... Purienos... Pirmosios...
Siela, pasivydama vėją, lekia jų link.... Pilėkusi švelniai prisiliečia visu kunu prie žemės ant
jos atsiguldama... Tuomet lyg mažas vaikas nekaltai, didžiulėmis žaliomis akimis stebi besiskleidžiančius jų žiedus... Vienu rankos mostu Siela švelniai sušildo jų lapelius ir skatina
pabusti.... Juk toks nuostabus rytas... Ji vėl pasiveja autobusą ir skrodžia orą savo šiluma...
Vėl miškai... Siela priliesdama kiekvieną medelį, atiduodama savo šilumą ir džiaugsmą
kviečia pasigrožėti rytu... Ir išties.... Jau saulė kyla.... Akys vos pramerktos, kūno jausti neįmanoma.... Autobuse lyg ir girdžiu ore sklandančias garso bangas... Žodžius... Kažkas mane su viltimi purto, tikėdamasis, kad atsakysiu... na bet pamatęs, kad manęs "nėra namie" kažkas pasiduoda tokiam beviltiškam procesui... O Siela švyti lauke, bėgdama per
šaltą rasą, kuri jau paliesta pirmųjų saulės spindulių... Tačiau laukai pilki ir niūrūs, todėl
Siela pasišokėja ir smarkiai šokteli į dangų... Ji nekaltai paliečia baltučius, minkštus debesis ir vėl leidžiasi žemyn.... O.... Kažkas naujo... Horizonte vos vos pajėgi įmatyti
prasidedančius vadinamuosius "golfo laukus ". Jie žali ir vos katik sudygę, tačiau Siela po juos gali laisvai ir netrugdomai bėgioti... Ji net nepalieka pėdsakų... Akimirka... Ir pamatau nuliūdusią Sielą... Ah, tai... Nudeginti laukai.... Tokie pilki ir bespalvai... Štai čia jau nuo pat ryto vaikšto juoda katė, kuri lyg ieškodama pamestų namų raktų sukinėjasi aplinkui....
Siela ant savo kojų nešdama dar neišgaravusią ryto drėgmę sudrėkina piką lauką lyg pakviesdama naujam gyvenimui... Katinas liko nustebęs, pasveikintas Sielos... O kelias dar vis nesibaigia..... Pravažiuojame sodybas.... Čia lyg bijodami ryto vaiskos už horizonto slepiasi mažyčiai namukai, kuriuose dar nespėjo atsibusti žmonės.... Siela prabega pro namus, pirkias, norėdama pažiūrėtį į tyrą žmonių miegą ir norėdama pakutenti mažyliams padukus...... Dabar lekiame pro malūną...... Jis lyg ir primena Baltaragio malūną su Jurga ir Pinčiuku.... Siela lengvai pasuka jo girnas, kaip lengvas vėjelis mosteli, vaidindama pavargusią.... Miškas duobėje..... Siela lekia ir pro jį, bėgdama jo viršūnėmis, kurios jai
velniškai kutena padus.... Bėga.... Vėl priliečia dangų....... Vėl krenta....... Pasišokinėja.....
Ei? Ji grįžta pas mane! Staiga pašoku kėdėje ir nemenkai išgąsdinusi šalia sėdėjusią draugę
pati neatsistebiu........ Siela grįžo...... Ji laisva, bet dabar ji laisva kartu su manimi......

https://i75.photobucket.com/albums/i295/adi_09/mrg.jpg

Komentarai