...... Vieni, bet turintys vienas kitą.....

........ " Viskas iš naujo.......
......... Begalinė daina.......
......... Kūnas ir kraujas.......
.........Pelenai danguje......
........... Kas nesibaigia.....
........ Tas neturi pradžios......
.......... Pirmosios snaigės.....
......... Pradžioje pabaigos "....

..... Nuostabi daina.... Ir viską taip atitinkanti.... Taip.... Vėl.... Vakarai, pasibaigiantys 11 valandą vakaro, neužmirštamų draugų ratas.... Kai geriau pagalvoju, kiek jau laiko mes visi kartu - norisi verkti. Viskas kaip buvo... Tik mes kitokie... Bet šiek tiek... Visai kitaip žvelgiame į gyvenimą, kartais kiek ironiškai ir pašaipiai, bet vertiname kiekvieną kartu praleistą akimirką.... Kiekvienas žodis įgauna kitokią prasmę, jis nenuaidi niekam...

https://i75.photobucket.com/albums/i295/adi_09/getImage-2.jpg

........ " Kokioj tu grupėj? "........
......... " Nu sakyk, sakyk, kokią invalidumo grupę gauni? 1? ".....
...... " Ne apie tai kalba "........

.......... " Labas labas "........
( Du draugeliai VYRIŠKAI spaudžia ranką )
........ " Davai, mesk vyriškai ".......
( Mes su drauge igavusios drasos juos parodijuojam )

( Du draugeliai ieško į pušį įstrigusios bobutės )
......... " Na, tai kur ji pala nuskrido? "...........
.........." Apskaičiuojam trajaktoriją - pala, kokia ten formulė? ".......
........ " M........ Neatsimenu "............
( Sėdėdamos gretimai merginos tarė jų balsais : )
...... " EEEEEEeeee...... Mes dar mokomės gimnazijoj "......

........ Eh, tai nesuprantama.... Kodėl viskas taip neatsiejama? Kodėl mintys liejasi kartu, kodėl gyvenimas tada įgauna kitokį atspalvį... ? Tuomet suvoki, kad tu juos kiaurai perpranti... Žinai, kas juos įžeistų.... Kas juos nustebintų.... Kas priverstų verkti.... Jie - lyg dalelė taves... Lyg genas, kuris užkoduotas tavyje...

.......... " Mes buvom tokie........
.......... Mes vis dar tokie, prisipažink ".........

........ Kiek dar metų, jau nedauk...... Greit eisime skirtingais keliais, visiškai skirtingais.... Bet šis ryšys nemanau ar nutrūks... Tai oras, kuriuo kviepuojame, stovime naktyje kaip visiškai vieni pasaulyje, bet turintys vienas kitą..... Žvelgiantys į naujo gyvenimo iliuziją, kurioje visada pamatome draugų veidus.....

Komentarai

saidolea

tau tada pasiseke... tikrai ne kiekvienas gali tureti tokius draugus... bet zinaj ka, jei draugai tau neleidzia liudet, kodel tu taip darai? netikiu, kad sitokius zodzius rase linksmas zmogus... tu tik bijai prarasti tuos draugus ir vertini tai, ka turi...

Isfiltruota

Charlotte77 rašė: >> Taip visada. Mano draugai niekada neileidzia man liudet... Tai dalis manes...

Charlotte77

ech... draugai.... salia kai tiau ju reikia.... bet ar visada...

liucytia

taip, nuostabi daina..