KūrybaEilėraštis
Šviesos šešėlyje...
Aš tik tamsos valdovė išdrįsus nužengt
Iš dangaus į pragarą ir ten gyvent.
Tu norėjai mane mylėti, šypsojais plačiai,
Bet aš buvau suklupus, Tu to nematei...
Aš verkiau ir verkiau, ašaros krito lėtai,
Tu žiūrėjai į mane ir to nesupratai,
Kad buvau aš jau žlugus, bet norėjau tikėt,
Jog yra dar siela, kuri man gali padėt...
Tu tarei mano vardą, kažką garsiai šaukei,
Bet aš nieko negirdėjau, nors Tu šalia buvai.
Aš tik norėjau išnykti, pradingti iš čia,
Turėti savo pasaulį ir būti laisva...
Bet staiga supratau, kaip man reikia Tavęs,
Kad tam šviesos pasauly galėtume gyventi tik mes...
Bet jau buvo vėlu, nespėjau sulaikyti Tavęs,
Slinko laikas lėtai, ėmiau nekęsti savęs.
Pradėjau svajoti tuščiai, iliuzijas kurti naivias
Aš tik norėjau jausti šilumą, man taip reikėjo Tavęs...
Aš jutau, kaip Tu lieti mane, nors Tavęs net nebuvo šalia,
Tai taip ir beliko svajone, pasaka keista...
Tą vakarą tamsų, kai lijo šaltas lietus,
Aš ėjau gatve ir žiūrėjau, kaip verkia dangus...
Verkė dangus... Jis žinojo mano skausmą,
Gal skambės naiviai, bet tai teikė man džiaugsmą.
Aš jaučiaus ne viena, žinojau, kad kažkas saugo mane,
Aš tikėjau, kad tai gali būti Tu,
Ir tikėsiu, kol dar tą vienintelę viltį turiu...

Komentarai
Istrint ji, ISTRINT!!!
paskaičius pirmas keturias penkias eilutes praeina noras skaityti toliau. tai ne eilės, tai paprasčiausias sentimentalus dienoraštis.
Per sunkus. Bandyta rimuoti, bet ritmo nėra, o perskaičius visai nesupratau, ką norėta pasakyti.
Labai aciu visiems uz gerus ivertinimus...
Unrealllll
tiesiog gražu..
Labai grazu ir nepaprasta...
aha... niūru, bet gražu
depresuojantis eilius toks . . .kvepia gotika