Vėlus sekmadienio vakaras, Rygos centras, važiuoju taxi į oro uostą, taksistas latvis/rusas bandė kalbint angliškai.

[...]
- Are you advertiser?
- Mm.. kind of (nustebimo smailas). How do you know?
- Hahaha (yvil juoko smailas), How do I know, it`s written on your head!
[...]



Penktadienio ankstyvą rytą sėdint Liverpulio stoty, McDonalde su kava rankose, laukiant pirmojo traukinio į oro uosto rašiau dienoraštį per savo mobiliaką, bet deja, kažkodėl šis portalas nebendrauja su aifuono naršyklę ir vis neleido publikuoti, to pasekmėje ir liko niekur neišsaugotas tekstas. Bala nematė, bet buvo toks retai pozityvus ir gražus tekstas prieš ilgąjį-axuenajį-ir-visaip-kitaip-ger� � savaitgalį Rygoje. Iš tiesų viskas buvo labai gerai neskaitant šalto oro ir poros netikslumų pasirenkant vietas, dėl kurių teko gana pašalti grįžtant atgal to pasekejo šiek tiek persišaldžiau, bet gydomės, gydomės prieš kitą ne tokį ramų ir romantišką savaitgaliuxą. O šiaip ką, gyvenimas teka savo vaga, dar nesijaučiu paliestas tos krizės, kaip pavyzdžiui Latviai, nes iš tikro netikėjau, kad taip gali būti miręs miestas. Tikrąja ta žodžio prasme. Viskas buvo gerai, kol tavo artimiausių žmonių tai nelietė, dabar tikrai darosi nesmagu, bet planų nekeisiu. Nekeisiu. Šeštadienį sėdėjom džiazo bare kur grojo paprasta grupė tiesiog rokenrolo koverius, bet... AWESOME. Ne kiek pati muzika vežė, bet vien žiūrėjimas į juos, kaip groja ir kaip mėgaujasi tuo ką daro, nesuvaidintas nuoširdumas ir kaukės, ypač kai sėdi vos keli žmonės, plius dauguma iš jų - antros pusės, vadybininkai ar draugai. Tai ką vadinu grojimu sau. Ta savotiška charizma tikrai persiduoda, ko nepastebėsi ant tų kurie žiopčioja arba suka plokšteles prieš tūkstantinias minias. Tai buvo tikra. Gaila, kad tik antrą dalį tegirdėjom, bet užteko pasikrauti gerų emocijų. Kodėl tai rašiau? Tikriausiai dėl to, kad pagalvojau, kad geriau gyvenime daryt tik tai, ką tikrai mėgsti ir tas teikia tau malonumą, tik tada žmogus gali būti visapusiškai laimingas. To ir siekiu, ko dabar neturiu iki galo. Ir aš ne moralizuoju, čia seniausiai žinoma tiesa ir nieko naujo. Kad ir dienoraštis imkim, iš to naudos nei gaunu, nei per daug skaitančių, bet tiesiog man patinka tai daryti, jau ne pirmi metai ir aš dėl to džiaugiuosi. Galim teigti, kad savotiškas hobis, nors į blogosferą neinu, ką ten veikčiau su savo rašliavom, bet geriau rašysiu tai ką mėgstu, negu tai ko reikia - bandžiau, bet nebuvo TO. Arba rašai savo stiliumi ir tai ką nori, arba nieko išvis.

Šiuo metu per daug moralizuojančių ir kas atrodo juokingiausia, kad visi tie, kurie rašo ir stumia ant dabartinės vartotojiškos visuomenės (prisimink masyv akropolio įvykį po 40% nuolaidų) ar jų ydų, nesupranta arba nenori suprasti, kad yra visa to dalimi? Ar tiesiog ignoruoja šį graudų faktą? Atsigaunam, irgi. Arba visuomet galim sušokti indišką šokį. Aaaa. Pavargau iš tiesų, net nebežinau ką rašau, tai ta proga ir baigsiu. Too much darbas zis wyk. Tū mač. Kita stotelė - KLAIPĖDA. Pasiilgta. 3 days to go!


"...ir dar niekada toks šunsnukis kaip aš nebuvo toks galingas"

Komentarai

Satnamodas

pj, kaip aš norėčiau veikti tai ką labai mėgstu... bet kiti, pavizdžiui aš, neturi tam nei galios, nei talento, nieko. tai gi svajonės lieka svajonėmis. kartais nelemta daryti tai ką mėgsti. kartais dėl to, kad pervėlai tai supranti ir per vėlai pradedi dėl to stengtis.

tylosMinute

ta pati citata iš nemiegu posto. keista, jog šitą supratau jau gana seniai.

nemiegu

Tikriausiai dėl to, kad pagalvojau, kad geriau gyvenime daryt tik tai, ką tikrai mėgsti ir tas teikia tau malonumą, tik tada žmogus gali būti visapusiškai laimingas.

The_Wicked_One

nu. atsigaunam.