Prarastoji karta...

We`ve all seen a man at the liquor store beggin for your change
The hair on his face is dirty, dread-locked, and full of mange
He asks a man for what he could spare, with shame in his eyes
Get a job you ****ing slob, is all he replies
God forbid you ever had to walk a mile in his shoes
cause then you really might know what its like to sing the blues



Dienoraštį norėjau pradėti rašyti daug anksčiau, bet kaip ir kiekvieną vakarą užsikalbėjimas... priklausomybę jau tapę pokalbiai... Sunku sugrįžti mintimis į tai, ką tikrai norėjau parašyti, bet nekėtinau nieko doro. Visiškai. "Kūrybinė" krizė, kaip galima matyti iš paskutiniu metu mano dienorasčių gausos. O tiesą sakant apie ką galima rašyti? Kad šie metai yra visiškai žlugę? Rašyti apie tai, kad penkias dienas per savaitę - krauniesi, mokaisi, kartais kai prisiverti, ar šiaip pramiegi... o likusias dvi dienas nusitašai, kad gyvenimas atrodytų gražesnis? Ar tai gyvenimas? Rudenio ciniškumas jau apsigyveno manyje, oj kaip negaliu pakęst šio metų laiko, visados jis man slegia. Taigi, prarastoji tauta. Remarkas rašė apie ją, apie karo padarinius žmonių gyvenimę, kaip sunaikino tų žmonių dvasią... ir tai vadino prarastąja karta. O kas mus naikina? O mes naikinam patys save. Naujas etapas - alkoholizmas. Naujoji karta. Nesutinkat? Galiu drąsiai teigti, kad 50% jaunimo jau yra visiškai priklausomi nuo alkoholio, kas be ko, esu neišimtis, o vienas iš tų kartos pradininkų nuo jauniausiųjų dienų... taip, šis savaitgalis, buvo visiškai ne išimtis, o tokio, kokio senai neteko regėti, po dviejų dienų totalios komos žiūrėjau į save veidrodyje... baisu. Imitacija, netikrumas... žiūrint į nuotraukas, tik tai padeda atsiminti savaitgalio fragmentus, tada kyla klausimas: ar ten tikra matai save? Įstrigo vienas dalykas, baliaus metu, nuklajojau į kambarėlį, kur šnekučiavosi pora panelių, vienintelės blaivininkės iš minios, kurios pasakė: "Žinai, Paprecki, tau respect`as už tai, kad nors ir kiek bebūtum išgėręs, išlieki savimi". Nors šiokia tokia paguoda. Bet aš buvau užsiminęs apie visą jaunimą, tad nutrauksiu apie save, nes ir taip graudžiai pats sau atrodau. Taigi, ateinu aš pirmadienio rytą į mokyklą, vis dar be didelios koordinacijos, ir kokius vaizdus aš matau... 12tokų klasės puštusčios, o tie kurie yra, ir tai dauguma pažiūrėjus iš veidų matosi likimo broliai, vyraujančios temos tos pačios - išgertuvės, išgertuvės, kiekiai, kiekiai... Taigi pasidaro įdomu kur likosi dalis? O ką... kas dar tebegeria, kas dar tik grįžtą išgeręs, kas dar miega, nespejęs išsipagirioti. Argi ne graudus vaizdelis? Taigi sėdžiu aš valgykloje su savaitgalio sabutilnikėmis, vėl tos pačios temos, taigi neatrandam jėgų užlipti į viršų rašyti Matematikos, tad gaunam žinia, kad klasėje apskritai yra tik 4 žmonės... oh, kaip mes rūpinames ir galvojam apie savo šviesią ateitį. Kad ir ateitis... cituojam, maždaug kas antrą abiturientą "Ple, kai būtų gerai įstoti į Vilnių, tu įsivaizduoji kaip pašvestume, kaip galėtume gerti..." ir taip toliau... na ką aš galiu pasakyt. Iš tikrųjų - nieko nesuprantu, nieko nežinau. Visiska tuštuma. Ką pasirinkti. Kur eiti? Plaukti pasroviui... kokia prasmė? Kažką keisti? Kokiu tikslu? ... Džiaugiamės savąja egzistencija, per daug negalvodami apie pasekmes, kol vis dar turime sveikatos, nors jau ji irgi pradeda pavesti... kiek šitaip vis dar tempsim...? Tebūnie, pradėjau laukti žiemos, švenčių, nežinau, jų laukiu, kaip niekada... kaip bebūtų, kiekvienais metais kažkas atsitinka, kas pasislenka gerąją linkme, nors ir trumpam, bet padeda atsigauti, o prie kritimo atgal aš jau esu per daug pripratęs, kad manęs jau nelabai nustebinsi, išmoksti per tiek laiko tikėtis blogiausio, juokingai graudu, kad tai dažniausiai ir nutinka. Eh, gal šį savaitgalį tikiuos išeis susitikti su vaikystės draugais, su senąja klase... atvykti į miestelį, kur praleidau vaikystę, galim sakyt geriausius metus... Kaip toje Foje dainoje... Kai buvom vaikai, mes buvom laimingi, gal tos laimės reikėjo mažai...?


Ive seen a rich man beg
Ive seen a good man sin
Ive seen a tough man cry
Ive seen a loser win
And a sad man grin
I heard an honest man lie
Ive seen the good side of bad
And the downside of up
And everything between
I licked the silver spoon
Drank from the golden cup
And smoked the finest green
I stroked the fattest dimes at least a couple of times
Before I broke their heart
You know where it ends, yo, it usually depends on where you start

Then you really might know what its like...
Then you really might know what its like...
Then you really might know what its like...to have to lose



https://images.bite.lt/banga/files/content/200710/4714b3f7f1509.jpg

Komentarai

k_b

Na tu manęs tikriausiai visiškai netaip supratai, aš visiškai to netoleruoju ir nepropoguoju... ;> taip aš, tai irgi darau, bet kitiems to tikrai nepatariu, ir viliuosiu, kad atsiras žmonių, kurie tai sugebės pakeisti, o ką dabar matau, tai tikrai JAU prarasta karta... ;> o dar labiau tiesą sakant, skersavau ant visko, nematau prasmės kažko keisti.

xdm

"Po musu ateis geresni, tas svarbiausia." 😃 suabejociau. galim arteti netgi prie pietu amerikos valstybiu - kai visuomene susipriesinusi ir negali bendrai pasipriesinti valdziai. pilietiskumo net daigai valdzios samoningai buvo naikinami nuo pat nepriklausomybes atkurimo. iš savo perspektyvos norėčiau jau dabar, kad būtų geresni zmones. esmė, kad palaikot seną sistemą ir bus iki tokio lygio, iki tokio kracho, kad visuomenė pagaliau supras(gal tik pamatys) ir pradės kilti. bet tai bus jau taip prastai... ir manęs turbūt čia nebebus. 😄 Ir klausimas kiek ji pakils: ar tik nuo žemutinio taško ar aukščiau nei potencialiai gali dabar? tai analogija su gerimu: kiek galejai pasiekti, kuo tapti jeigu butum kazkada padares teisingus sprendimus, sukaupes drasos nepasiduoti bandos instinktui? Dabar atsimusei i dugna ir tas pats klausimas - ar pakilsi auksciau nei seniau potencialiai galejai. taigi bent jau dėl savo tautiečių, kurie myli Lietuvą net labiau nei jūs pasistenkit. bet juk tai neimanoma be pasistengimo ir pradejimo nuo saves 😃 yra toks rašytojas Douglas Coupland. jis rašo apie kitą prarastaja karta nei "tas" Remarkas. savo knygose "Gyvenimas Po Dievo" ir "X karta"(sitos dar neskaiciau). Is tikro man tai patiko. Ten vaizduojamas zmogus kuris nebetiki, nebemoka myleti ir is esmes del tu priezasciu, dalyku, kuriuos k_b propaguoji ir del kuriu gincijomes kad ir naujienoje apie ta MTV reklama su motina ir vaiku. "Ple, kai būtų gerai įstoti į Vilnių, tu įsivaizduoji kaip pašvestume" - o sito as nekenciu ir nekenciau. Valdzia pati sukure tokia ispusta AM sistema, kad ji taikytusi prie tu kurie is tikro negali pasinaudoti aukstuoju mokslu ir negali ivykdyti jo misijos. Taigi tie kurie to verti ir troksta lieka nuskriausti. O butent protinguju, galinciu ivykdyti universiteto tikrasias misijas (po)komunistinei valdziai ir nereikia...

Dzimas

Manau, kad nieko cia naujo, jog mes taip pat esame prarastoji karta, kaip ir musu tevai. Tik mes, mano manymu, dar didesni. Esame mentaliteto ir dvasios ubagai. Ir tas bandos instinktas... Bet to neisvenge nei veina pokomunistine, pokolonijine ar porevoliucine visuomene. Po musu ateis geresni, tas svarbiausia. Bet ir sioje kartoje atsiranda mastanciu zmoniu, kuriiuos mazdaug taip griebia depresija 😃 Skaudu, ypac tas atsigrezimas i praeiti, i senus draugus. "išmoksti per tiek laiko tikėtis blogiausio, juokingai graudu, kad tai dažniausiai ir nutinka." - labai jaunatviska Gyvenimas ilgas, tu dar nieko neismokai, nezinai kas tas blogiausia ir pns. Yra tokia kita Foje daina - "tu nieko dar nepazinai" 😃

wilune

tik jau nesakyk, kad as kalta del issibegiojusiu minciu..=D psss....(: as jums sakiau.. sakiau.. akoholikai..=D nu, pagalwok.. kiek kartu mane matei, ir kiek kartu wisai blaiwas wisa laika isbuwai?..=D degradacija.. degradacija..(: ... paprecki, respect's uz tai, kad net ir blaiwas kiekwiena wakara nepagaili laiko kalbejimui..(: