KūrybaEilėraštis
Ironija žibintui
Prisotintos berlyno mėliu snaigės
nuslysta saujon
šilta ir jauku..
o tu!
ar jau girdėjai sniegą šnabždant,
jam mirksint vienišiems žibintams?
girdėjai-, ir mama vėl baras
ir kojos šaltyje sustingsta.
kol tuo metu :
senu stogu nubėga ašara dangaus
ant drebančio žibinto ,
kuris kasdien po du kartus užgęsta ir numiršta
o snaigės krinta , krinta , krinta ..
Tik tu toks užsiėmęs savo šešėliu,
ir jo proporcijų skaičiavimais eiliniais ,
kad nematai langų stogų varvekliais apgaubtų
ir negirdi nei sniego nei žibinto .
Komentarai
Kai kurios vietos sužiba,kai kurios kaip dienoraščio,na tarp 8 ir 9 balų....
primine liudeseli