
Kaip nuplyšęs atvirukas nuo dovanų maišelio...
Atrodo lyja visą amžinybę ir mano kojos nė kiek nepavargo, nes aš stoviu tik gal kokias penkias minutes. Balsas šaukiantis pasinerti į vandenį pažadina iš lietingo sapno...
Viena akimirka... Aš nusisuku! Aš atsisuku! Tik viena akimirka... O jau dangus perrištas spalvingąja Vaivos juosta. Violetinės, mėlynos, žalios, geltonos, oranžinės, raudonos, avietinės, mažos laumės šoka danguje. Jų skraistės plaikstosi danguje... Saulės spinduliai namų stogus nudažo raudonai...
Tik viena akimirka, o kaip viskas pasikeitė... Tik viena akimirka – tu esi čia... Tik viena akimirka ir tavęs jau nebėra...
Ir kas sakė, kad svajonės neišsipildo..? Norėjau liūties ir gavau... Nors ir ne tokia liūtis, kokios norėjau, bet užtat kai ką supratau!

Rožė nenorėjo būti panaši į bijūną, todėl užsiaugino spyglius...

Komentarai
> Suktai tu čia, bet tai tiesa...
taip,tikrai,laikas prabega tikrai greit,taciau jo sustabdyti juk niekas negali...
Jei as sokciau pro langa tiktai lapkricio menesi.. Gerai parasyta, kiekvienas supras savaip, bet nesupras to taip kaip tu supranti..
kartais laikas prabega daug greiciau nei norisi. as del to gan daznai sau uzduodu klausima: ar tureciau del to jaudintis ar paprasciausiai bandyti megautis tomis akimirkomis!? rozes tampa tik grazesnes, del to kad nera lengvai prienamos...