
Labas, gali mane vadinti Onyte...

Ir nesvarbu, kad skristi nemoku, bei nesu tobula...

Tiesiog esu tokia, kokia esu ir sakau kaip jaučiu, negaliu slėpti to, kai žinau, kad nieko tokio, kad tai gali būti ir įmanoma... Nenoriu šios galimybės paleisti vėjais... O jei..?
Šiandien lyja.
Aną dieną buvau užsukusi trumpam aplankyti vaškelių... Jos vis dar tokios pat nuostabios. Su jomis ramu ir dar jos leidžia pamąstyti... Eisiu dar ir šiandien, kad palengvėtų...

Kažkada skaičiau: „It‘s funny how someone can break your heart and you still love them with all the little pieces“... Ir dar kartą knygyne bevartant knygas užkliuvau už tai, kad niekada neturėsi antros galimybės padaryti gerą pirmą įspūdį... O tai buvo visai neseniai...

Tiesiog tiek dabar daug visko ir dar vienu metu... [nusičiaudėjau, o tai reiškias teisybė]
https://www.gregscott.com/rwscott/rws_00 1.jpg

Komentarai
> Ne tik blogos emocijos yra ir gerų, kurios išties karts nuo karto skaidrina nuotaiką... > Vaškelės, tai žvakelės...
kas tie vaskeliai?
toks jausmas, kad tie laiptai sukasi
lb grazu
"Tiesiog tiek dabar daug visko ir dar vienu metu..." ruduo visad perpildytas blogom emocijom...ypach man =/