
Mano riteris...
Kiekviena mergaitė svajoja apie savo riterį ant balto žirgo. Apie riterį, kuris pakeistų pilką ir nuobodų gyvenimą į spalvingą ir gražią pasaką. Apie riterį, kurio širdies dama būtų tik ji!
Viduramžiais riteris buvo karys, malšinęs sukilimus, dalyvavęs kryžiaus žygiuose, kovojęs už laisvę ir garbę. Taip pat riteris buvo moters vyro idealas.
Riteriu galėjo tapti tik pasiturintis feodalas, kuris galėjo apsirūpinti jam reikalinga apranga, žirgu, ginklais.
Nebuvo lengva tapti riteriu! Jau nuo pat mažens riterių vaikai buvo auklėjami senjoro dvare, mokėsi fechtuotis, jodinėti, šaudyti iš lanko, medžioti, skaityti ir rašyti. Prieš įšventinimą į riterius, riterių vaikams dar tekdavo pabūti pažais ir ginklanešiais. Ir pagaliau sulaukę dvidešimt vienerių metų, jie būdavo įšventinami į riterius ir prisiekdavo: būti ištikimais senjorui, ginti Bažnyčią ir padėti silpnesniems riteriams, dalyvauti riterių turnyruose, dvikovose.
Be viso to, ką riteris privalėjo mokėti, jis dar turėjo būti drąsus, mandagus, išauklėtas, taip pat mokėti dainuoti ir šokti.
Bet visų gražiausia riterio savybė buvo gražus elgesys su damomis. Riteris privalėjo tarnauti visoms moterims, o ypač savo išrinktajai – širdies damai.
Štai koks buvo viduramžių riteris, o kadangi dabar ne viduramžiai ir tikrų riterių nėra, tai kiekviena susikuria savo idealą – savo riterį.
1999 - tųjų metų pavasaris

Na, o jei esi toks kaip jis, tai reiškias tu esi mano idealas...

Komentarai
> Ačiū. Ir kai jį rasiu, tai priimsiu po savo geltonu skėčiu...
Kaip sakoma, kai prasiveria dangus ir pasipila lietus, lauke lieka tik romantikai..Tad kai lys lauke lietus ir surask savo riteri..
na va o mano "riteris" ne ant balto žirgo, o ant juodos britvos