
Maybe...

Rinktis ir pasirinkti... Visi mes turime tokią teisę! Važiuoti, eiti, stovėti, gulėti, išvykti, pasilikti, sugrįžti, palikti... Bet prie visa ko nepamiršti PRIVALĖTI!
Jau nuo pat mažens su kiekvienais metais gauni ir pasiimi vis daugiau... Ir tik nedaugelis nepamiršta dar ir duoti.
Saulė aukštai, o žemė žemai ir tarp jų niekada nebus paslapčių. Kaip ir sumaišius bet kokią spalvą su juoda negausime baltos.
„Look at the stars,
Look how they shine for you“...
O dar jau pradėjęs žydėti vanduo... Kam jis žydi? Medžiams, visuomet palinkusiems prie jo, kol jų neišvarto baisulinga audra? Krantui, kurį visad nuolankiai skalauja, glosto tarsi kokį mylimąjį? Dangaus kūnams, kuriais kiekvieną dieną ir naktį grožimės, kuriuos atspindi ir parodo tokius kaip jis mato? O gal tiesiog sau, nes vanduo yra moteris, kuri irgi kartais nori savo bangas papuošti, juk greitai visa gamta pasikeis..?
Visi šunys puola mane, tarsi būčiau koks vagis... Žmonės vadina Lape, nors visiškai manęs nepažįsta... Kiti palydi sustingusiu žvilgsniu ir dar atsisuka, apsisuka, persisuka, kad kuo ilgiau paveizėtų... Arba tiesiog šiaip keistai jaučiu žvilgsnius, tarsi man ant veido būtų prilipęs Karvutės popieriukas...
Tiesiog aš pasirinkau likti čia. Aplankyti Dievo namus ir pamąstyti, nieko neveikti ir tiesiog paslampinėti iš kampo į kampą.
Tiesiog gaila, kad iš pradžių įsimyli, o vos tik dėl nežinia ko įplyšus batams ir atsiradus naujiems, meilės nebėra... Nenoriu laiko atsukti ir tegul jis tiksi kaip tik nori. Juk, kas lemta, tai lemta ir neiššoksi aukščiau bambos. Aukštai šokęs gali skaudžiai kristi. Geriau būti savo vietoje ir valyti savus langus, o ne svetimus. Juk, niekad tau ačiū už tai nepasakys. Ir apskritai geriau bendrauti su blaiviu žmogumi, nes girtam, tai pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Tarsi svaigalai skersvėjį padaro!
Ir šiaip! Kam pozuoti ir dėtis tuo, kuo nesi? Jau geriau iškart rodyk savo veidą ir nežaisk „Kur pelytė žiedelį paslėpė“.
~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~
IŠ SUVALKIJOS LYGUMŲ
Tu padainuok, šaunus bernioke,
Iš Suvalkijos lygumų,
O tau pritars javai nunokę
Ir senas gluosnis prie namų.
Neliūsk jei tyli, jei nemyli,
Graži gėlė ne tik rūta...
Jei tavo širdį ji apvylė,
Ne tavo daliai ji skirta.
Geriau pašvilpauki, bernioke,
Iš Suvalkijos lygumų...
Tik tu ir vėjas šitaip moka
Pašvilpaut tyliai prie namų.
Ant klevo gonkų saulė tviska,
Gražu darželyje sesers,
Tu padainuok, berniok išblyškęs,
Sesuo ir vėjas tau pritars...


Ir galų gale aš stovėjau užvertusi galvą. Žvelgiau į nakties skraiste apsigobusį dangų ir viskas atrodė taip paprasta: miegantys namai, jų tarpe bruzdesys, skambus juokas, diskusija apie Dievą, mažas vaikas šalia ir baltas katinas besiglaustantis prie kojų... Senokai taip gerai besijaučiau. Gaivus oras atgaivino širdį, o rytinė saulė ir tas keistas prabudimo jausmas vėl buvo su manimi... Šiaip daug kas pasikeitę, bet iš tikrųjų viskas taip pat kaip ir buvo ankščiau... Net miško takeliai tie patys...
Šiaip, kad ir kiek visko yra negero, bet buvo vėl jauku...
Ir vis vien aš kiekvieną dieną skaičiuoju dienas ir dairausi į žvaigždes, bei kitas platybes...

It‘s true...


Komentarai
pries paskutine foto.. grozis.. pirma irgi puiki.. is suvalkijos lygumu.. kazkaip primena mano tevu balius..