To you you you. To you yeah you...

Atrodo gerokai vėlai nuėjau miegoti, bet penktą valandą ryto pašokau ir nebemiegu iki dabar. Negalėjau užmigti, nes rytas nuostabus. Pro atvirą langą sklido į kambarį gaivus vėjelis, o magiški paukščiukų balseliai buvo nuostabus ankstyvo ryto fonas. Iš galvos niekaip neišėjo Atikos – Po visko, tikriausiai dėl to, kad tai paskutinė girdėta daina prieš miegą. Ir nepaisant to, kad ji mane ankstyvą rytą kankino, aš ją vis vien pirmą klausau, vos tik įsijungusi kompiuterį. Galva pilna minčių, idėjų, norų... Žodžiu makalynė. Ir dar tas krebždesys, kuris mane kankino, nes nesupratau iš kur jis sklinda. Gal iš geltono vazono su geltonu maišeliu, kuris apsimeta šiukšlių dėže..? Juk, vakar su piešiniu suspaudžiau didelį vabalą ir tikriausiai nesutraiškiau jo visiškai. Tikriausiai liko gyvas, na gal ne visai, bet leisgyvis ir karts nuo karto sujudėdavo... Bet aš negalėjau tos minties pakelti, tas krebždesys varė mane iš proto. Neapsikentusi užrišau tą maišiuką ir išmečiau už durų. Jis dar tebestovi už jų, net nenoriu pažiūrėti į jo pusę. Taip, aš vabalų nekenčiu ir juk kai ko nors nekenti, turėtų būti nei šilta, nei šalta nuo to, jog neapkenčiamam objektui kažkas negerai... Bet man šalta nuo to, net pykina visą rytą nuo tos minties. Kodėl man visada taip? Kai išrėkiu kaip nekenčiu, kai tūžtu ar pasakau kokį blogą žodį man po to skauda, aš jaučiuosi kaip prišikta dūšia. Atsimenu, kai kartą sudaviau savo brangiajai, tai po to net kraujas pasipylė iš nosies, nors buvau visai neseniai apsilankiusi pas gydytoją...
Kaip visada rytinis kompaktinių diskų klausymas pasibaigia mano lengvu, bet maloniu nuovargiu. Kai rytą leidžiu viena, tai visada vyksta ritualas. Aš su pižama lakstau (o šį kartą su lengvais naktinukais, kaip mano mama sako kažkoki išaugti), šokinėju, lengvu žingsniu šoku pagal muzikos garsus, iš pradžių su šliurėm (nors jos nelabai panašios į šliures, tiesiog didelės gorilų galvos ir tiek), o po to jau ir jų nebereikia... Man patinka taip. Pasijaučiu laisva ir kaip lengvas angelėlis pakylu ant sparnų. Kvaila? Man ne!

https://preview.nzakarauskaite.photosite.com/~photos/tn/2187805_348.ts1151397008706.jpg

Tiesa sakant man labai vakar palengvėjo, kai su ja pakalbėjau. Ji tokia protinga ir išmintinga. Aš tik jai sugebėjau tai pripažinti ir ji man padės, aš žinau, aš tikiu. Dzėkuij, mano brangiausiasis žmogau.

~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~
Agniete – Angelo sparnai

Gyvenimas - kalėjimas iki gyvos galvos
Supuosi karuselėj ir savęs gailiuos
Žinau neverta, bet daužausi į krūtinę
Save praradau, aū prašau palauk

Pried.: O tenai aukštai kažkas man pažadėjo
Naujus marškinius su angelo sparnais 2k.

Arbata žalia vėsina, pilu ją ant širdies
Lai išgaruoja pančiai, jie bėgiais nuriedės
O, Dieve, mielas sparnus užrakinau
Ir šieno kupetoj rakto neradau

Pried. 2k.

Pasaulis išprotėjo arba aš pati tokia
Suplyšo brangūs batai ir meilės nebėra
Ištraukit iš kalėjimo, pati to negaliu
Už užstatą arba mainais, ramiu veidu, nekaltu

Pried. 4k.

https://preview.nzakarauskaite.photosite.com/~photos/tn/2187882_348.ts1151397824553.jpg

Tiu tiu tiu tiu riu riu riu...

Komentarai

Pasiklydus

.

Kaukutis

> Ačiū. > Reikia turėti tokį nuostabų draugą - brolį - ponaitį Edviną. O šiaip pasižvalgyk dainuojamosios poezijos puslapyje.

juoda_tyla

hem is kur ta daina gaut?

KIB

Kaip tik klausiau - Angelo sparnai, hehe geras nezinojau kas atlieka, puiki daina. Ir dienorastis skanus... mm, simpatiska panele