
Vietoj aukso sidabras...

Nesuprantu kas kaltas... Ar tai, kad miegojau vos tris su puse valandų ar tai, kad eilinį kart šiandien penktadienis... Tiesiog kartais taip užknisa viskas ir telieka tik prisiminimai, seniai pamiltos dainos... Prisiminimai, apie tai kaip buvo ankščiau geriau, kaip saulė kiaurą dieną kaitindavo ar tiesiog teliuškuodavo balos, kurios nebūdavo baisios... Tai jokiu būdu ne kūryba, tai tik mano pačios mintys, kurios nieko nereiškia... Na, gal tik man...
Kartais tiesiog negali kitaip, vis dedi ir dedi daugtaškį sakinio gale, kad tai net patampa tavo gyvenimo būdu – nukreipti ir nepabaigti, nes nebemoki pabaigti, tai patampa labai sunku... Ir šiaip kuo toliau, tuo vis atrodo, kad visos savaitės nekenčiu. Seniau atrodydavo, kad tik pirmadienio, vėliau trečiadienio, po to sekmadienio... Dar po kiek laiko ir ketvirtadienio, bei antradienio... Atrodydavo, kad už penktadienį geresnės dienos nėra, bet ir tas su laiku pradeda užknisinėti nežinia dėl ko... Prisėdi ir pagalvoji, kad lieka tik šeštadienis... Nuo šiol aš laukiu tik šeštadienių, nes šeštadienį aš galų gale galiu pailsėti... Taip, kad laukiu rytojaus...
Ir žinai, Bebrai! Man taip nusibodo būti antrame plane... Visad būti tuo supratingu žmogumi, kuris gali palaukti, pakentėti, patylėti ir kantriai sukandus dantis toliau gyventi... Nusibodo amžinos kitų užuominos, kad „patylėk ar nesupranti, kad mums sunkiau“... Bet juk ir Karlsonui gali vieną dieną sulūžti motoriukas, nesvarbu, kad jis tik pieštas...
Taip norėtųsi, kad viskas būtų daug paprasčiau...









Komentarai
grazios nuotraukos... tik pats dienorashtis niurokas. slogios nuotaikos