KūrybaEilėraštis

Gerbėjams


Ei, tu! kuriam nepatinka
mano kuriamos eilės!
ei, tu! esi dar vaikas,
gal nepažįsti dar meilės?

dabar klausyk įdėmiai,
pasakysiu viską. Tu nusidėjai.
sakai š... yra mano kūryba,
o tu atsiversk savo parašytą knyga!

gyvenimas parašė, ką gero padarei,
užsirašyk "p.s. tai tik niekai!"
ko pasiekei savo vaikiškais žaidimais?
tai tik pasakos, palydėkime plojimais!

nenori, neskaityk, ne tau ten parašyta
nenori nerašyk, kam tavo ta kūryba...
sėdi prie kompo ir merdi išlėto,
gyvenimo nesuprasi, kas dedas už durų
tavo kambario saulėto.

"no comments" man tai net nerūpi
aš dabar ten, kur man gera būti!
nepatinka ką rašiau!
eik lauk! tavęs čia nekviečiau!

Komentarai

Mirtis

Visų pirma, čia ne eilėraštis, o infantiliška pasipiktinimo (maišto?) forma. Visų antra, kuo daugiau taip rašysi, tuo didesnė trauka ir azartas bus skaitytojams ieškoti priekabių. Na, o visų trečia, visada reikia save vertinti realistiškai ir jokiu būdu savo kūrybos neiškelti taip, kad kiekviena kritiška pastabėlė sukeltų va štai tokį kartėlį. Sėkmės. p.s. ar tikrai esi tikras, kad jeigu žmogui nepatinka tavo eilės, tai jis nepažįsta meilės? Nebent būtum jausmas žmogaus pavidalu, bet čia juo nekvepia...

Misantropia

sakai nerūpi? Bet juk šitos baltos eilės kaip tik ir parodo dėmesio trūkumą. Būk nuoširdus bent pats sau.