Kažką praradau.
Kažko nebeturiu.
Bet juk ne tai svarbiausia.
Svarbiausia, kad manęs dar kažkas laukia.
Kad kažkas man dar bando įrodyti, kad natūralus dėmesys neįmanomas reiškinys.
Kad aš dar turiu dėl ko šypsotis.
Ir šypsosiuos kol galėsiu.
Ir nesvarbu, kad aš nebegaliu žinoti daug ko.
Bet džiugu, kad galiu žinoti mažai.
Gal ilgiau gyvensiu.
Vieną rytą aš pabusiu blaivia galva ir tada viskas bus kitaip.
Gal suprasiu, ką aš darau ne taip.
Ir kodėl Jų nebėra.
Tada viskas bus kitaip.
Jei išvis bus.
Esu laiminga, kad gyvenu šiandien.
Ir tikiuosi turėsiu galimybę patirti dar begalę 'šiandienų'.

https://art.scene.lt/files/_Vienatve.jpg

Tikinti žmonėmis, bet ne jų vertybėmis, Živilė.

Komentarai

Sand

Žinoma begalybę.

Funcybabe

'Tikinti žmonėmis, bet ne jų vertybėmis, Živilė.' Aš tikiu Tavim. Tavo Mažapėdas.*