Kada žmogus pripažįsta, kad kažko neteko? Diena po netekties? Dvi? Trys? Savaitė? Mėnėsis? O gal po visų metų?? Turbūt priklauso nuo pačios netekties. Sunku suprasti, kad netekai begalės akimirkų, kurios galėjo būt. Sunku suprast, kad rytoj nebebus šiandien ir nebegalėsi ištaisyti klaidų. Sunku suprast tai, ką pats darai ir valdai. Jei išvis ką nors gali valdyti.
Ryte pramerkus akis norėtum pasakyti ačiū, kad atėjai.. Bet kažkodėl liežuvis nesiverčia tai ištart? Kodėl? Galbūt bijai? Bijai, kad tai nebus verta padėkos. Tai didžiausia nesąmonė!!! Jeigu kas nors jau yra, vadinasi tai jau yra gerai.. Džiauktis reikia tuo, kad bent kažkas atėjo ir nelikai vienas.. Kad ir koks nuostabus jausmas vienatvė, bet kuomet negali nuostabiais jausmais dalintis tai yra žiauru kitiems ir juolab tau pačiam.
Gyvenu šiandien.. Tikiu rytojum.. Gal tai klaida.. bet tai mano gyvenimas ir darau su juo tai, ką pati noriu.
[Bijau.]
[Bijau likt viena.]

Komentarai