Ir dar aš mėgstu bučinius lietuje.

Kartais gyvenimas sukasi.
Tris naktis tu šypsojaisi ir man tarei, kad viskas bus gerai, bet tik tu
nusisukai viskas ėmė ir sugriuvo. Kodėl mes įdedame tiek daug vilčių į
vieną žmogų..?? Kodėl mes tikime, kad viena asmenybė sugebės išgelbėti
visą pasaulį..?? Juk pas mus jau nebėra Heraklių.
Jei galima taip sakyti, tai žmogus yra sutvertas skraidyti ir pajusti laisvo
kritimo skonį. Mes judame ir judame, net kartais nesusimąstydami, kaip
mes tai darome.
Kodėl kartais kūną užgrobia begalinis noras išsitaškyti nesveikai, kad
nebesugebėtum sakyti, kad tu negyvas..?? Kad taip skaudėtų viską, jog
nesugebėtum spausdintint.. Kad šypsotumeisi, nes daugiau raumenų, tavo
kūne nebūtų likę.
Ar žinote, kad gyventi galima..??
Nes gyvenimas visai padorus dalykas.
Tik viena bėda.
Kartą jį įsigyjęs nebegalėsi jo nunešti į garantinį, kad tau jį pataisytų
nemokai ar net pakeistų į naują.
Deja, bet taip yra.
------------------
O dabar apie mane.
Noriu kažko naujo.
Noriu kažką pajusti iš naujo.
Noriu naujų jausmų.
Noriu naujų pažinčių.
[Nes dabartinių nesuprantu]
Noriu turėti vakarinių pasivaikščiojimų partnerį.
Noriu KIWIDO.
Ir čia rimtai, nes nuo teniso kamuoliukų skauda kojas.


Ir dar aš mėgstu bučinius lietuje.

https://www.uch.lt/uploads/posts/thumbs/1191793626_pirmas.jpg

Komentarai