Nebijai. Tik netiki.

Gyvenu aukštyn kojom.
Grįžusi į namus nerandu vietos.
Išėjusi, nerandu noro.
Atsigulus lovoje, nebenoriu miego.
Skaitant knygą, ieškau trūkumų.
Valgant bulves, aiškinu, kad nemoku gaminti.
Būnant lavonu, stengiuosi nejudėti.
Gyvenant, stengiuosi negalvoti.
Ir viskas tik tam, kad šypsotis. Nenoriu nieko. Tik sukaupt save šypsenai. Didelei galingai šypsenai. Daugiau nieko.
-----------------
Kalbantis žmogus yra laimingas. Girdintis yra dar laimingesnis. Matantis - tiesiog neapsako savo laimės. Bet tik jis gauna viską, jis tampa nelaimingas. Jis nebesupranta, kas yra vertybė, kas yra džiaugsmas, kas yra palaima turėti. Ir tik praradęs vieną savo sugebėjimų jis supranta, kiek daug jis turėjo ir kiek daug jis nevertino. Ar gali būti, kad žmogus neįsivaizduoja tobulo savo gyvenimo todėl, kad tik praradęs kadieninius savo gyvenimo ingridientus, jis supranta, kad jis buvo tobulas. Kažkokia bezabrazė.
----------------
Akimirka, kai norisi atsukti laiką atgal.
Kai negali vienas gulėti lovoje, nes bijai.
Ne.
Nebijai.
Tik netiki.

Komentarai

Funcybabe

'...kiek daug jis turėjo ir kiek daug jis nevertino.' Ir kaip aš gerai viską suprantu. Kaip man skauda skaityti, nes taip gelia širdį. Nuo viso šito. Kaltinkim orą. Galbūt.