Aš turiu angelą ir noriu jį nužudyti...

Mes susipažinom... Tikriausiai, čia ne vieta pasakoti, kur, kaip ir kada... Paprasčiausiai, viskas prasidėjo tada, kai jis atsisėdo ant mano palangės. Todėl ir kvaila būtų sakyti, kad iki tol mes nepažinojome viens kito.
Bet jis neatskleidžia priežasties, kodėl pagaliau nusprendė leisti man jį pamatyti. Bet kuriuo atveju, jis tiksliai žinojo, ant kieno palangės sėdi. Ir tikriausiai, žinojo, kuo viskas pasibaigs, dėl to ir buvo toks liūdnas...
Iš pradžių jis stengėsi nekreipti į save mano dėmesį, tiesiog buvo mano gyvenimo neatskiriama dalis, be kurios neįmanoma gyventi. Darė man rytais kakavą ir padėdavo prie puodelio rudą sausainį. Tikriausiai, visą tai jis pirkdavo kokioje nors specialioje angelų parduotuvėje, nes kitaip aš negaliu paaiškinti, kodėl kakava ir sausaini, pardavinėjami paprastose parduotuvėse kelia man šleikštulį.
O aš, savo ruožtu, stengiausi nepastebėti jo. Tiesiog pripratau, kad kai man bloga - jis sėdi šalia... Arba rašo ant lango žodžius. Dažniausiai - liūdesį... Liūdesys - tai mano vardas...
Ir tada aš suprantu, kad jis žino apie mane viską, net ir tai, už ką aš pati neatsakau... arba tiesiog bijau prisipažinti...
Tai keistas angelas. Jis neturi sparnų. Jis nešioja džinsus. Jo tamsūs plaukai. Jo akys keičia spalvą, priklausomai nuo to, ką jis jaučia. Jie būna šviesūs, šokoladiniai, žali...
Jis dažnai išeina.
Tada aš liūdžiu ir blogai miegu.
Laukiu jo sugrįžimo ir tikiuosi, kad jis niekada nebegrįš...
Nes aš pati viską sugadinau...
Tai neteisingas angelas...
Jis kenčia, o aš kartu su juo... Nes jis tiesiog turėjo padėti man atsistoti ant kojų. O aš ne tik to nepadariau, bet dar ir bėgu nuo jo...
Šitą skausmą galima išrauti tik kartu su gyvenimu.
Todėl aš ir noriu jį nužudyti.

Komentarai

Shyyypt

Nuostabus tekstas. Dievinu Tavo kūryba, iš tiesų. Tai nepakartojama.