Gyvenimas - žaidimas, bet grafika verta dėmesio.
Visi mes gyvename už veidrodžio. Kiekvienas savaip. Sušalę, pikti vaikai, besistengiantys pabėgti nuo savo vienumos. Žaidžiantys vaikai.
- Kas nutiko?
- Nežinau.
- Pažiūrėk, kaip panašu į mane.
- Taip, tikrai.
- Aš išeinu. Daugiau nebegrįšiu.
- Sugrįžk. Aš tavęs lauksiu. Tai ne liga. Tai ne išprotėjimas. Tai - gyvenimas.
- Galbūt.
- Štai, gaudyk. Mano širdis suskaldyta į archyvą. Failas - bučinys. Prisegu.
- Aš negalėsiu, greitis per daug mažas.
- ?
- ...
Naujoji karta pasirinko kitą monitoriaus pusę. Nupiešė save raidėmis ant explorerio langelio, apibrėžė savo balso tembrą, iškirpo gyvenimo kadrus ir pamiršo, kaip atrodo lašas ant stiklinio lango.

Komentarai
Fu... galima ir atsipūsti O aš važiuoju miestan arbatos gert.
Nu nesilaukiu aš, jei pagalvojai. Atvažiuoja čia toks vienas, kur 5 dienom už varlių mano vyresnis
Ku? Kokio dar bamblio ir dar antro? :O
Pche, kaip pasakytų Gotfridas. Laukiam dabar tokio pat bamblio. Galės kapotis savo mažais kapliais
'...ir pamiršo, kaip atrodo lašas ant stiklinio lango.' Gražu, bet ilgesinga ir liūdna. Kartais taip būna.