Gyvenimo pasakos/ pasakų realybė.
Jūs žinote tik tai, kad princesė jauna ir graži, kad karalius tėvas - išmintingas, kad ragana - blogio įsikūnijimas. Bet niekas nepasakys jums, kokia buvo princesės mergautinė pavardė, kiek pagurklių turi karalius ir kokiame koledže ragana gavo išsilavinimą. Ir galbūt, gatvėje, praėjęs pasakų princas, į kurį jūs neatkreipėte dėmesio. Ir ar esate tikri, kad jis dar nepraėjo?
Esate tikri, kad vietinė alkoholikė iš antros namo laiptinės nebuvo princese? O veltui. Paklauskite jos. Tikriausiai, ji papasakos jums apie tironą tėvą, nesutikusio duoti palaiminimo santuokai, apie principą, kuris išvežė ją į savo miestą, apie tai, kokios linksmos buvo vestuvės ir kokie gražūs ir protingi augo vaikai. O dar jinai papasakos jums, kaip princas vis dažniau užtrukdavo darbe, kad sūnus tapo narkomanu, kad dukra pastojo devintoje klasėje.
Pasakos šalis. Aplinkui. Visada.
Pasakos neturi pabaigų - jos tiesiog švelniai išplaukia į kitą žanrą.

Komentarai
Be pasakų,ir mūsų nebūtų.....Tikiu ,jog pasakos tai tada ,kažkada buvo ,kai dabar, fantastiniai aprašymai....Jos pildėsi,žmonės svajojo,taip ir vystėsi į priekį.....Nes viskas, kas nematerialu ,gali virsti būtimi.....Pasakos vyksta dabar,tik būdami jos dalyviai to nepastebime,nes iš šalies viskas būtent taip ir yra.....Tikra Pasaka.....
Tai taip išeina, kad gyvenam pasakoje?
Įdomiai. Ir neabejotinai.