Gyvenimo pasakos/ pasakų realybė.

Jūs niekada nesusimąstydavote, kodėl visos pasakos tokios beveidės? Trisdešimtoji karalystė - veiksmo vieta. Kažkada seniai seniai - laikas. Princesė, riteris, karalius, ragana - veiksmo herojai.
Jūs žinote tik tai, kad princesė jauna ir graži, kad karalius tėvas - išmintingas, kad ragana - blogio įsikūnijimas. Bet niekas nepasakys jums, kokia buvo princesės mergautinė pavardė, kiek pagurklių turi karalius ir kokiame koledže ragana gavo išsilavinimą. Ir galbūt, gatvėje, praėjęs pasakų princas, į kurį jūs neatkreipėte dėmesio. Ir ar esate tikri, kad jis dar nepraėjo?
Esate tikri, kad vietinė alkoholikė iš antros namo laiptinės nebuvo princese? O veltui. Paklauskite jos. Tikriausiai, ji papasakos jums apie tironą tėvą, nesutikusio duoti palaiminimo santuokai, apie principą, kuris išvežė ją į savo miestą, apie tai, kokios linksmos buvo vestuvės ir kokie gražūs ir protingi augo vaikai. O dar jinai papasakos jums, kaip princas vis dažniau užtrukdavo darbe, kad sūnus tapo narkomanu, kad dukra pastojo devintoje klasėje.
Pasakos šalis. Aplinkui. Visada.
Pasakos neturi pabaigų - jos tiesiog švelniai išplaukia į kitą žanrą.

Komentarai

Sahja

Be pasakų,ir mūsų nebūtų.....Tikiu ,jog pasakos tai tada ,kažkada buvo ,kai dabar, fantastiniai aprašymai....Jos pildėsi,žmonės svajojo,taip ir vystėsi į priekį.....Nes viskas, kas nematerialu ,gali virsti būtimi.....Pasakos vyksta dabar,tik būdami jos dalyviai to nepastebime,nes iš šalies viskas būtent taip ir yra.....Tikra Pasaka.....

RockPrincess

Tai taip išeina, kad gyvenam pasakoje?

dingusi_kazkur

Įdomiai. Ir neabejotinai.