Išėjusiems negrįžti - niekada...

Kol dar sugebu matyti...
Tu nežinojai, ką gero nuveikei šiame gyvenime, neskaičiavai akimirkų, kai savo buvimu šalia prailgindavai kažkieno gyvenimą, nerašei ant sienų datų, bet visas jas prisiminei ir pranešdavai kitiems, neskaitei savo kvėpavimo eilėraščių, kurių eilės stūmė kitus į priekį - mįslė. Tu nežinojai, kur keliausi palikęs savo kūną - pirmą kartą nežinojai, kokios šalies šaligatvius mindžios tavo basos kojos. Savo gyvenime žengei paskutinius žingsnius, skaičiuodamas sekundes iki paskutinės kelionės. Tu norėjai įminti savo gyvenimo mįslę - koks buvo tavo tikslas čia - žemėje? - nežinau... Tikriausiai, įrodyti, kad angelai kartais nusileidžia, paslepia savo cukrinius sparnus ir vaikšto šlapiu šaligatviu.
Niekada nebuvai paliktas vienas - visų mylimas lėtapėdis vežliukas... Sakei, kad nusibodo šurmulys, girtos kompanijos, tie patys veidai... Jautei ilgesį raudonų stogų, bet taip ir nepaskambinai...
Tu buvai vienui vienas ant spalvoto namo stogo. Ramiai rūkei. Tavo ryškiai oranžinius garbanotus plaukus apšvietė blanki šviesa. Bekraštė vienatvė, sopulys širdy ir nesupratimas, kodėl delsi. Tu nenorėjai kęsti skausmus visame kūne, nenorėjai pavirsti nuvytusia gėle, kurią būtų išmetę pro langą. Visą gyvenimą kažkam darydavai paslaugas, visą laiką kažkam kažką duodavai ir neprašei nieko atgal...
Vienaip ar kitaip, po ilgų posūkių, pakilimų ir leidimųsi, priėjai savo kelio kryžkelės. Daugiau nebebus posūkių. Tau nusibodo kilti ir leistis. Kokia prasmė?
Atrodo, tik vakar bėgiojai basa po šlapią žolę, besidžiaugdamas lietaus lašais kaip mažas vaikas, atrodo, kad tik vakar sėdėjome ant raudono namo stogo ir gurkšnojome vyną, deklamavome eilėraščius, rūkėme, saldžiai traukdami į save kartoką dūmą.
Atėjo metas sustabdyti laiką ir paslėpti akis nuo dienos šviesos, kuri tarsi tiesia ranką dar pabūti. Tu negalėjai tūnoti čia be jokio prasmingo tikėjimo... Tau atsivėrė nauji pasauliai.
Dabar tau nebeskauda - tu ramus...
O galvoje skamba užkimęs balsas, kartojantis – “viskas bus gerai”… Laiminu tą dieną, kai tu atėjai į mano gyvenimą: tavo ryškiai oranžiniuose plaukuose žaidė vėjas, saulė ilsėjosi ant tavo raudonų lūpų, pilkose akyse spinduliavo Vilnelės vanduo. Tu niuniavai Morrisono žodžius. Suplyšę džinsai pranašavo vasaros pradžią. Mano atmintis minės tas akimirkas, kai susikabinę už rankų, sėdėdavome Užupyje, klausydamiesi tylos aido, skaičiuojant žingsnius iki kito upės kranto, paslydus tarp krioklių ir uolų. Kai naktimis tu ramindavai mano išsigandusią sielą, skaitydamas knygas. Kai nuspalvindavai mano pasaulį vaivorykštės spalvomis. Kai… tu juk žinia, kad buvai mano vežliukas, nes žmogaus veidas veidrodyje turėjo vardą. Ir kartais nereikėdavo daug žodžių – mums užtekdavo akių šešėlio, kad suprastumėm vienas kitą…
Neprašysiu atleidimo už tai, kad nelydėsiu tavęs į šią kelionę. Tu supranti, aš žinau… Nelaikysiu tavęs už rankos – paleidžiu – tu žinai, koks svaiginančiai saldus laisvės jausmas… Kada nors… Sudie, mano drauge.

Komentarai

kliedesys

Už tuos, kurie jūroje...

Misantropia

Misa loves you back. Tiek tiek tegaliu... Mes per daug didelės kalės, kad duotume jiems ramybę. Fuck the main stream. Už tuos, kurie jūroje...

kliedesys

myliu tave ne uz tai, kokia tu esi su manimi, bet uz tai,kokia as esu su tavimi... Beprotishkai tau aciu,,, juk tu zinai, viska...

Misantropia

...išgerti tave kviečia...

kliedesys

Ir tada, ir nuo to laiko... Keista... saulė šviečia.

Misantropia

... ir jos tada parūkė... Ką tik bendradarbei laksčiau vaistų, tų kur penktadienį man reikįjo. Eilinį kartą apalpo dusdama... ...panašiai kaip aš kažkada dusdavau... tik tiek, kad jai įgimta širdies liga.

kliedesys

Nžn, mane vaistais prišėrė... Nesigaudau.

Misantropia

Parūkom... Juk žinai iki ko kartais priveda parūkymas.

kliedesys

Misantropia>>> O žinai, aš turiu skietį =) cure>>> privalau. Parūkom...

cure

Laikykis, Elena...

Misantropia

Tuštuma su laiku užsipildys... kad ir nuo varvančio skėčio, apie kurio buvimą prisimenama tik permirkus...

kliedesys

Aš žinau... Ir ramiau dėlto žinojimo, ramiau... Tuščia viduje.

Misantropia

...niekada. Minčių aidui atsimušant į tylą... aš su tavim.