Gyvenimas kaip mozaika - sudėtas iš smulkių ir spalvotų dalelių. Viena iš jų - išsiskyrimas. Jis neišvengiamas. Kartais netgi būtinas. Būtinas, kaip kūdikiui motinos pienas, o kaliniui - laisvė. Žinoma, išsiskyrimas visuomet turi palydovą - skausmą. Tačiau tik kažko netekęs supranti, kaip tau jo reikėjo. Skausmui užvaldžius širdį, protas pradeda blaiviai mąstyti. Tik tada. be to, skausmas, kaip ir kančia, yra džiaugsmo sėkla. Su kažkuo išsiskyręs, kažko netekęs žmogus nori pabėgti pats nuo savęs, nori daugiau, nei jam leista. Ir tuomet jis praregi. Tuomet jis kasdienybėje atranda begalę gražių ir malonumą teikiančių dalykų. Žmogus išmoksta džiaugtis pražydusia gėle, prinokusiu obuoliu. Štai kodėl būtii išsiskyrimai. Žmogus išsiverkia ir jam palengvėja. Žmogus atgimsta iš naujo.

Komentarai

MoonStar

Pritariu tau... bet skausmas kartais buna labai sunkus.. Ir kartais net lieka visa gyvenima...

ewana_

Bet tu verki kiekiviena nakti... Bet nesijauti per nauja gimes... Tik skausmas gilesnis...

KiRiKi

sutinku su tavim helphelphelphelphelphelphelphelphelphelp

prispausta-medzio

nu jo... o kai pvz gyvenime vien skausmas? ir neivyksta visiskai nieko gero? zinai, tokie dalykai, kaip prinoke obuoliai, jie pasimirsta. kartais norisi kazko tikro, kas greit nedings. rytoj tu neprisiminsi, koki skanu obuoli valgei... o skausmas sirdi lieka ilgai ir palieka nerealius randus... skausmo, zinoma, reikia, taciau viskas turi buti normuota gyvenime ;]

war_girl

agha...

Arkangelas

Net kelis kartus perskaiciau,tikrai teisingai parasyta..ir dar graziai isreiksta..